Virstu šešėliu: saulės, medžio, žingsnių,
Pėdų neįmintų, širdies kietos.
Tampu dar būdama gyva — išėjus.
Nieks mano veido, žvilgsnio nenorės kartot.
Žalioj pėdoj pavasario nuaidi šypsena,
Lyg bandanti plukdyti iš šešėlių, iš tamsos,
Iš sapno ar žiaurios  tikrovės,
Iš smegduobės sugrįžti atgalios.
Nors sodai giesmėse paskendę,
Akis ir širdį rasos aušrose gaivins.
Kaitra atokaitoj vis šildys žvarbią širdį.
Tik ar kažin, dvasia žiedais pražys?
Iš naujo mirštame ir keliamės kas dieną.
Ištvėrę skausmą savo, artimų...
Pasaulis toks gražus, bet vėlei jį visi paliekam.
Ar verta tai kartoti žodžiais... bus kas bus.