Nežinau,
ar aš laisva nuo
duonos kriaukšlės.
Nuo pelkėtų savo tėviškės
purienomis aplipusių šlaitų.
Vyno taurę kelsiu nieko
nepaklausus, be leidimo,
tarpe žvilgsnių smerkiančių
už nuodėmes savas ir net kitų.
Nežinau,
ar aš laisva nuo
tylos skalsumo jausmo.
Nuo laukimo, kad ateis diena,
kai šešėliai niūrus trauksis,
sielai leisdami pilnatvę švęst.

Mėnuo,
visą naktį mano širdį glūdinęs,
saulei patikėjo spręsti
mano laisvės ir nelaisvės dilemas.