Manęs nebuvo tarpe medžių apsnigtų?
Tik pasakos dar sniegą pramano sapnavo?
Ir kurgi aš buvau? Ir kurgi tu?
Ir kurgi man ištiestas delnas tavo?

Kažkas juk buvo – tik anapus, tarp gaisų,
ir ten, kur vizijos, kur paukščiai mano,
svajonė kur balta lyg debesų,
pavasariai čia mūsų žiedlapiuos gyvavo.

Tu būk vienoj akimirkoj šalia,
tu būk prisilietimas saulės tyras,
pavasaris svaigus, gal vasara žalia,
gal aidas, nuskambėjęs giriom.

Vienam tik mirksny šios būties galia,
šaltinis dar gaivus mums nenumiręs.