Žibintus gatvės semia  prietema išdūkus,
Ant žemės plaikstosi likučiai žiburių.
Bet visa tai pradings... Ateis diena netrukus –
Tikriausiai vėl pilka, kokių šimtus turiu
 
Apvilkęs liūdesio lietaus stikliniais rūbais –
It pažadais tuščiais... Asfaltas tik pajuos.
Teisiųjų vėlei vėjy gaus varinės triūbos:
„Pamirškit paliktus – palikit amžiams juos...“
 
Tokia tiesa. Tvirta – lyg grindinys po kojom.
Tik stiklas duš įrėžęs raukšlę ant kaktos,
Kad meilė – tik dabar – rytoj nesikartos.
...............................................................................
 
Palikim paliktus.
Pamirškime, net jeigu jie aukojos...
 
2017 gegužės 4 d. 02.56.