Savo elektroninėje knygoje „Spindėk!“ esu užrašęs, kad eidamas į darbą Lietuvių kalbos institute, ir namo iš darbo eidamas, ir daugelyje kitų kelionių, vis tą pačią maldelę kartojau kaip kokią formulę, pasakydamas savo vardą ir pavardę, gimimo metus ir kur gyvenu, ir kur dirbu, bei šitai: Išduok teisėsaugai tuos, kurie mano mintis seka. Jie mane kažkokiomis bangomis kankina bet kur man bebūnant jau labai daug metų nežinia už ką, mane užpuolę mintis seka, o negalvoti nepajėgiu. Išduok juos teisėsaugai, išduok juos teisėsaugai, išduok juos teisėsaugai.
Ir 2012 metais šiuos gelbėjimosi žodžius kasdien pakartodavau. Jeigu konkrečiau, tai štai konkrečiai tokius: „Mano vardas Jonas, pavardė Baranauskas. Gimiau 1952 metais. Gyvenu Vilniuje, Fabijoniškių gatvėje, 43-čio namo vienuoliktame bute...“. Tokią, arba, kitokią, „maldelę“ kasdien balsu pakartodavau daug mėnesių vis tokią pat, todėl mintyse vadinau ją... formule (gaila, kad nepasakydavau, jog gimęs esu gegužės 10 dieną, nes, rodos, yra žmogus tokiu pat vardu ir pavarde kaip mano, kuris... vaizduoja mane. Jis, rodos, ir gimęs tais pačiais metais kaip aš, tik, žinia, ne tą pačią dieną ir mėnesį. Bet čia štai ką svarbaus norėjau pasakyti: kartą jie man, erdve atskriejančiais žodžiais, pasakė, kad šis mano maldavimas naudos man turėtų tik tuo atveju, jei pataikyčiau maldavimą pasakyti tuo atveju, kai manęs klausysis kažkoks svarbus žmogus, nuo kurio gal ir amnestavimas priklausytų. Bet, matyt, tokio momento neištaikiau, o kai kartą, praėjus ilgam laikui, vyrukas iš gaujelės buveinės atskriejusiais žodžiais patarė man be reikalo burnos neaušinti, tai savo prašymus kartoti lioviausi. Dabar vėl prašinėju, tik ne diena iš dienos, o rečiau; nors būna dienų, kad pakartoju „formulę“ net dešimtis kartų (dažniausiai beįsipildamas taurelę degtinės). Bet kas iš to.
 
 
Knyvė
 
Girdžiu per radiją apie paukščius daug šneka. Ta proga prisiminiau, kad yra žodis, kurį žino tik dzūkai: žodis „knyvė“; kirčiuodavome paskutinėje raidėje, galūniškai, kas dzūkams dažniau taikosi, nekaip kitiems kalbėtojams. Nežinau, ar kalbos tezauran žodis įdėtas, dvidešimtomyje. Kai pradžios mokyklą ėjau, grįždamas, ankstyvą pavasarį, iš mokyklos namo, arime, jau iš rudenio suartame, pamatydavau iš padangės nusileidusį paukštį. „Knyvi!“, „Knyvi!“ – nuolatos rėkdavo jis. Per žiemą to paukščio nebūdavo. Matydavau varnas, ypač medžiuose prie fermos – ten nuo jų net dangus pajuoduodavo, žvirblių, kelyje ir prie tvarto, šarkas, geriausiom akim iš visų paukščių, nes vos šarką pamatai, akimirksniu nuplasnoja į artimiausius alksnius, į balą, toli jos nuskristi negali, kaip, sakykim, karveliai keliauninkai, kurių pora pro mūsų namus praskrenda nuo man neatmenamų laikų, tačiau to, arimą mėgstančio paukščio knyvės, žiemą nepamatydavau. Tik pavasarį: „Knyvi!“, „Knyvi!“ – pasigirsta jau iš kažin kur. *Įjungė bangomis man srutų gaujelė sunkiąja vidinę būseną, turiu gultis šalia kompiuterio lovelėn. Tebespėju pasakyti, kad dzūkiškai vadinama knyvė – tai pempė. Pataisys, jei kas geriau žino.
2017.IV.30, maždaug dvylikta valanda dienos
 
***
Visą laiką, begalę metų, vengiau bet kokiu būdu prisipažinti, kad esu tas, apie kurį (tarp eilučių) kalbama ir nepasakoma apie ką kalbama. Kažkaip bijojausi, netgi labai. Kaip tik dėl to bijojausi, kad kalbama būtent apie mane. Pagaliau jau manau, kad be reikalo bijausi, kad to man bijotis nereikia, ir (bijotis) yra man net nuostolinga. Mat nuovoka lavėja, randasi laipsniškai. Parašau apie tai savo tekstuose. 
 
***
Sunku susigaudyti, ką galvoja mane supantys neatsitiktiniai žmonės. Jie, kai kurie, kaip mumijos tyli ir nieko nepasako. Pavyzdžiui tie, kurie manęs visur laukia ateinančio, ir tik maigo savo mobilųjį telefoną... šitaip elgdamiesi maždaug nuo tų laikų, kai mobilieji telefonai jų rankose atsirado... Dėl kokios priežasties ir ko jie šitaip stovi ir laukia, man praeinančiam nepasako, neleidžia suprasti kas darosi... Kad būtent manęs laukia, tai lengvai susigaudau. Bet man svarbiau, ir svarbiausia, kad gaujelė bangomis manęs blogąja savijauta nekankintų. Jonas Baranauskas
  
Puikiai ji dainuoja
 
Vis dėlto puiki daina, merginos dainuojama apie kamuolinį žaibą. Kai šią dainą per radiją vyriškis dainuodavo, negalėdavau sulaukti jos pabaigos, merginos balsui – kas kita. „Tu mano delne, bet ne ilgiau kaip tris naktis, tu mano delne, jei nori pasilik“. Nepasilikti tik nevertas nepasiliktų. Yra joje žodžiai „nuo pradžių“. Tie žodžiai man priminė, kad savo tekste prieš keletą metų esu užrašęs: dainose vis kartojama „tai tik pradžia“, „tai tik pradžia“, bet juk jokios pabaigos dar nebuvo! Kokia tai pradžia? – kažką klausiau. (Mat tie žodžiai skirti man, apie mane). Mano mintis kažkokia kėgėbistinė gaujelė seka, kankina nuotoliniu būdu jau 20 metų, ir vis tiek... dar tik pradžia. Antai ir dainoje „Nenuleisk akių!“... pradžia. Kokia tai pradžia, kartą erdve atskriejusiais žodžiais kažkuris kankintojas man paaiškino: „Naujos istorijos pradžia“. Bet, mano laimei, tai buvo tik pasišaipymas. Gerai būtų, jei manęs sekimas tetruktų ne ilgiau kaip tris naktis. 
 
„Tave dar reikia išgydyti!“
 
Pirmiausia, kas sunkiausia. Šiandien, gegužės 2 dieną, KGB gaujelė įjungė man dirbtinę slogą. Nuo ryto. Neužtenka, kad yra įjungę dirbtinę blogąją savijautą, kad mintis seka. Dabar, kai atėjau į „Europos“ parduotuvę rašyti, bangomis įjungė dar ir (dirbtinį) nosies užgulimą, todėl kvėpuoti tenka prasižiojusiam. Nosį nuolatos trūkčioju, pučiu į nosinę, akys ašaroja, be abejo, raudonos. Kai anksčiau tokia sloga kamuodavo, pamatydavau veidrodyje. „Kaip triušio“, – sakydavau sau. Tikras košmaras! Išeidamas iš namų pasiėmiau net tris nosines ir jau visos trys šlapios, rytoj pasiimsiu keturias, nes gali būti, kad ir rytoj slogavimu kamuos. Negaliu atspėti už ką šiandien kamuoja tokia žiauria sloga. Spėlioju: gal už tai, kad anądien įkėliau savo feisbuko paskyroje rašinį „Apie itin negailestingą baudimą“, kuriame paminėjau rašytoją Juozą Glinskį. Jis gaujelėje dalyvauja ilgiausiai, ne vėliau kaip nuo 1994 metų (vos šitai parašiau, dirbtinę kankinančią būseną bangomis man pasunkino – taigi, matyt, atspėju, nuo ko priklauso manęs kankinimai ir nekankinimai, kurių pastarųjų taip karštai pageidauju). Dar gerai, kad dirbtinio čiaudėjimo neįjunginėja, nes prie žmonių nejungia, dažniausiai tik kai būnu namie; ypač mėgsta čiaudinti naktimis, paryčiais (vos tai parašiau, įjungė ir pačiaudėjimo). Štai kodėl ant kompiuterio dangčio didelėm raidėm esu štai šį prašymą užsirašęs: „Išduok teisėsaugai tuos (ir jų buveinę), kurie seka mano mintis, mano judėjimą ir kankina mane nuotoliniu būdu. Jonas Baranauskas, t. 861399523“. Bandau gelbėtis ir šitaip. Jau kelinti metai taip, bet rezultatų, kol kas – jokių: kaip kankino nuotoliniu būdu, taip ir kankina. Čia, parduotuvėn, ateidamas, pirmiausia užėjau valgyklon. Vos pavalgiau, vyrukas paliepė (erdve atskriejusiais žodžiais) dabar iškart vykti į namus. Bet atvykau į parduotuvės kavinę, kaip ir kasdien. Namie sėdėdamas tai tikrai aš nuo jų neišsivaduosiu.
Tai maždaug tokie KGB srutos jau maždaug dvidešimt metų. Maždaug prieš trylika metų, kai labai maldavau mane amnestuoti (nekankinti bangom ir nesekti mano minčių), rašytojas Juozas Glinskis pasakė: „Tave dar reikia aprodyti!“. O anądien, taigi praėjus šitiekai daug metų, jis štai ką pasakė, vėl tą patį: „Tave dar reikia išgydyti!“.
Dabar pasakė žodelį „Takšt!“ (šįkart ne Glinskis). Nežinau, ką tai reiškia.
 
2017.V.2, (ir anksčiau) Vilniuje, „Europos“ parduotuvėje