Šalta lietuviška žiema, šalta,
Ne vieną pumpurą speigai pakanda,
O ji, žiūrėk, ir vėl visa balta,
Lyg debesis virš sodo skrenda.
 
Balta magnolija – karališka gėlė,
Šviesaus pavasario išaustas rūbas,
Kaip dovana, dangaus garbė,
Žiedais iškritęs pirmas rūkas.
 
Šiltos liepsnelės supas vėjy,
Žiūri, džiaugiesi, tik baugu,
Kad šalnų siautuliui užėjus,
Neužgesintų jas šerkšnu.
 
Bet ne...
Apglėbs dar gegužė šiltais sparnais,
Apkris žiedais prabudusios alyvos.
Tai bus vėliau. Dabar baltais kerais
Užlieja širdį magnolijos ankstyvos.