Tavo mintys
glosto pečius
aš jaučiu
švelnią tylą

lyja saulėm
pro lapų plyšius
per drabužį
laikas nubyra

grakštūs dūžiai
lipa delnais
nektaru pakvipę
nurimę

išsikals 
vyturiais
pabaliais
pempių chorais
išjudinę tylą

aš jaučiu
atminimais brendi
subtilumo
veidais prisidengęs

tik jau nieko
nėra vandeny
dingo ledas
jo kuždesį dengęs

aš jaučiu
nušalnoji rytais
per blakstienas
į raustančią dieną

susilieji 
su paukščių balsais
kada du tampa
į vieną