atokvėpis
Tavo mintys
glosto pečius
aš jaučiu
švelnią tylą
lyja saulėm
pro lapų plyšius
per drabužį
laikas nubyra
grakštūs dūžiai
lipa delnais
nektaru pakvipę
nurimę
išsikals
vyturiais
pabaliais
pempių chorais
išjudinę tylą
aš jaučiu
atminimais brendi
subtilumo
veidais prisidengęs
tik jau nieko
nėra vandeny
dingo ledas
jo kuždesį dengęs
aš jaučiu
nušalnoji rytais
per blakstienas
į raustančią dieną
susilieji
su paukščių balsais
kada du tampa
į vieną