Nubėga rytdiena mažais pelės žingsneliais
Ir švinta naujas rytas skiauterėm gaidžių –
Kažkur tai pievose pavasaris ir žalia,
Lakštingalos treliuoja...
Nors jų negirdžiu.
 
Kažkur labai toli jau tavo šventė gimė
(Lyg jos nebūtų čia, kur tu pati gimei) –
Į ežerą didžiulį įteka šaltiniai,
Bet ne čiurlenantys –
Iš lėto ir ramiai.
 
Tenai visai kitaip –
Tiesiog pabosta laukti –
Nėra skubėjimo, kad vėl diena perniek...
Tik debesys dar tie – suknelės neišaugtos.
Ir saulė tokia pat – it būtumei namie.
 
Bet vos akimirką –
Kada mintis užkliūna
Už sentimentų  dylančių aštrios briaunos.
Ir vėl tampi kita...
Atrodo – lengvas kūnas.
Tačiau širdis...
 
Tava širdis tikrai žinos,
Kaip tolsta rytdiena mažais pelės žingsneliais –
Baikšti truputį, nerami ir alkana
To jausmo:
Dviese, basomis, duobėtas kelias,
Suspaustas laimės kąsnis saujoj...
..........................................................................................
 
Šitiek – negana.
Todėl toli esi –
Kur naktimis išaušta rytas...
Ir nors lakštingalų tenai nebuvo ir nebus,
Gal laimės rieškučias pripilsi, jos nereiks dalytis –
Dar kartą juk gimei...
O aš pasent skubu.
 
2017 gegužės 2 d.