Pažinojau sovietmečiu vieną poetą, Vytautą B., kuris į Vakarus – taigi sovietmečiu – buvo nuvažiavęs... be jokios vizos ir leidimo! Ir taip pačiai laimingai iš Vakarų grįžo, kad... nei ruda lapė nesulojo! Gal tik dabar KGB sužinos šį „nusikaltimą“, įvykusį sovietų laikais. Tada, kai į Vakarus patekdavo mažai kas, ir tik po didžiausios kontrolės bei atrankos, jis, jei legaliai, tai tikrai nebūtų nuvažiavęs. Šit kaip jis ten suvažinėjo, ir, regis, net kelis kartus. Labai paprastai, bet vis dėlto negirdėtai, ir netgi žaismingai.
Lenkijoje turėjo brolį, kuris dirbo traukinio mašinistu, kursuojančiu, važinėjančiu į Vakarų šalis. Tai jis, Vytautas, įlįsdavo pas brolį į mašinisto kabiną, ir, šitaip, visiškai laisvai,.. Vakaruose pabuvodavo. Mat mašinisto kabinos pasieniečiai netikrindavo. O į socialistinę Lenkiją, ypač pas brolį, nuvažiuoti būdavo nepalyginamai lengviau, nekaip į Vakarų šalį. Taigi nei bilieto nereikėjo pirktis, nemokamai pabuvojo.
 
 
***
Detaliai mano egzistavimą kėgėbistinė gaujelė žino. Labai detaliai. Taip detaliai, kad patikėti tuo neįmanoma. Mat, jie girdi ką kalbu, girdi ką galvoju, kažkiek mato ką aš matau, ir daug girdi ką aš girdžiu. Daug sykių jie ir patys man paliudijo, kiek ir ką girdi, sužino per mane patį. Pavyzdžiui, patvirtino, kad jiems girdisi, kaip aš tabletę iš tablečių blokelio išsilukštenu – tą garsą, trakštelėjimą, pasigirstantį tabletę išspraudžiant. Blokelio plonytė folga, kuria tabletės uždengtos, praplyšta ir pasigirsta praplyšimo garselis, į kurį nė dėmesio neatkreiptum, bet jie, pasirodo, išgirsta ir tai. Todėl, kai man pavalgius pietus, anądien šūktelėjo: „Be sriubos!“, nė kiek nenustebau. Nes tai jiems labai jau lengvai sukontroliuojamas dalykas, gerai girdimas procesas. Didesnė mįslė, kodėl tiek daug atidos jie skiria būtent sriubai? Jau prieš daug metų pastebėjau, kad labai žiūri ar valgiau sriubos. Žino, kontroliuoja visą ir bet kokį mano valgį, tačiau didžiausias dėmesys... sriubai. Nežinau, kodėl.
Atsimenu, paminėsiu, kad ir šį manęs sekimo tobulumą. Kažkada nakčiai ant vatinės antklodės (kaime „kaldra“ vadinamos), užsitiesdavau dar ir dekį. Vieną naktį, tamsią, kad nieko nebuvo galima matyti, aš nubudau. Tai yra bangomis pažadino. Tomis nakties „pertraukėlėmis“ tada aš visiškai niekaip nepasireikšdavau – nei ką nors sakydavau, nei pajudėdavau, o tik, gulėdamas, sulygindavau abi antklodes: kad man pasmakrėje jų abiejų kraštai, viena ant kitos, sutaptų, būtų kaip vienas. Ir laukdavau, kad vėl užmigdytų. Vienąkart man taip padarius, taip ir šūktelėjo, erdve atskriejusiais žodžiais: „Sulyginai antklodžių kraštus!“. Tada nemenkai nustebau: jie per mane mato net tai, ko aš nė pats nematau! Juk antklodes sulyginau visiškoje tamsoje, sulyginau nei nepasikeldamas, gulėdamas, vien rankomis, kurių, nors ne juodos kaip negro, o baltos, irgi nei nepamačiau. Vien aklai, mechaniškai, keliais judesiukais, apie tai nė nepagalvodamas antklodes sulyginau, o jie šitai pastebėjo! Tada gal pirmąkart, o vėliau ir antrąkart, ir trečiąkart (jau kitur ir kitaip)... supratau, sužinojau, kad jie žino, kontroliuoja mano ir judesius.
Žinoma, labai nelinksma, kai sužinai tokias „naujienas“. Kai tokias ir panašias naujienas išgirdau patį pirmą kartą (apytikriai 1993 metais), tai net iš namų išlėkiau, tokio baisaus siaubo neatlaikydamas.
 
Vilniuje, „Europos“ parduotuvėje, 2017-05-01