Mėgina. Įlįst į mano esmę. Per meilę, per neapykantą, per draugystę ar draugiškumą. Įkišt ranką ir ištraukt, kas toje mano esmėje. Kokios beviltiškai kvailos pastangos. Bet nedraudžiu niekam. Tegul. Vieno nesuprantu. Kodėl reikia kapstytis po kitą. Juk turime patys save. Kiekvienas turime savo esmę. Joje ir kapstykimės. Iki pat mirties. Prisipažinsiu, kapstausi joje. Nuo ryto iki vakaro. Glaudžiu, ką randu, išmetu, manydama netinkamą esant. O paskui ir vėl čiumpu, grūdu į save. Nes kas mano, manyje ir privalo būt. Kai kas pasiims sau, bus negerai. Ne todėl, kad gailu, kad pavydėčiau. Nes jei tai blogis, jis mano, man priklauso ir niekam jo nevalia perduoti. Žinia, žmonės kažkaip per greit pasičiumpa būtent blogį. Na, gėrio iš savęs taigi ir nemėtome. Bent taip turi, turėtų būti. Visaip nutinka, visaip. Būna, kad išmeta. Bet va radę išmestą kieno gėrį, gerumą, kažkodėl apeiname ratu, kraipome galvą. Gal kas ką negero sumąstė, kokią klastą, kad savo gėrio ėmė ir atsikratė. Prisigalvojame būtų nebūtų filosofijų.
Pavydžiu tiems, kurie savyje viską surūšiuoja, tie, kurie vis tik kapstosi savo esmėje. Gražiai sudėlioja į atskiras lentynas ir kada ko prireikia, randa be vargo ir pastangų. Nerūšiuoju, viskas vienoje krūvoje. Todėl ir mintys pabiros, tai tokios, tai anokios. Gėris su blogiu tariasi arba kuris vikresnis, tas ir pirmesnis. Ima šmakšt ir išlenda. O ir kas gali nuspręsti, toje kad ir mano esmėje, kur kas yra. Pagal situaciją juk. Gėris gali blogiu pavirst, o blogis atvirkščiai, gėriu, ir dar naudos atnešt. Va kažkoks vaikėzas seną moterį stumdo. Blogis. Prieinu ir pliaukšt jam į dantis. Irgi juk blogis. Bet juk seną moterį gyniau. Tai gal gėris. Visai su jumis čia susipainiojau. Ir savyje susipainiojau. Ko manyje daugiau, ko mažiau ar po lygiai. Koks galų gale kieno reikalas. Svarbu, kad visus savimi va, kad ir ne rytą, o kone vidurdienį, aplankiau ir dar nei šį, nei tą parašiau. Smagios dienos ir laikykitės atokiau nuo visko, kas ne jūsų, kas svetimo, nežinia kokiu tikslu išmesto.