LRT radijui elektroniniais laiškais, ir į telefoną klausytojams, kuris ištisai veikia, siuntinėjau prašymą, kad paklaustų Saugumo departamento, kodėl Departamentas nesusidomi tais, kurie kankina mane nuotoliniu būdu ir seka mano mintis maždaug jau 20 metų? Bandysiu dar prašinėti.
Į daug ką kreipiausi, kad paviešintų šį nusikaltimą. Net ir „Marijo radijui“, laidai „Klausk drąsiai“ (telefonu) siuntinėjau žinutę: „Malonėkite atsakyti, ar sunki yra nuodėmė žmogaus minčių sekimas?“. Bet nė karto neatsakė (matyt, kad klausiau nedrąsiai).
 
 
Apie baudimą
 
2017 metų pirmuosius tris mėnesius, o ir daug anksčiau, nusikaltėlių gaujelė bangomis kankindavo tokia šiurpulinga vidine būsena, kad ant kojų nenustovėdavau. Ypač priešryčiais ir rytais. Eidavau išsikėtęs ir pasvirduliuodamas tarytum girtas. Ne ką toliau, kaip į parduotuvę. Bet įdienojus, kitąkart, iš savo miegamojo mikrorajono nuvažiuodavau ir į miestą. Ir fizinis, ir dvasinis stovis buvo toksai sunkus, kad svaigdavau. Nuo bet kokio pasikeitimo aplinkoje, nuo bet kokio sujudėjimo joje, sudrebėdavau ir kenčiau. Sudrebėdavau psichologiškai, bet kažkiek net ir fiziškai: krestelėdamas, judesiai tapdavo kampuoti; kankinimo būseną įjungdavo ir tokią, kad drebėdavo rankos, ypač pirštai (pasidarydavo „netaiklūs“ ką nors imant ar darant). Net nuo savo paties judesių sutrikdavau, rodydavos, nugriūsiu. Jautrumas būdavo begalinis, egzekutoriui esant žiauriam ir negailestingam. Gąsdindavo kiekvienas, net ir menkiausias, garsas. Ir duris atidarydamas pajusdavau baisų, mušantį impulsą smegenims, nors be jokio girgžtelėjimo atsidaro. O kai akiratyje pasirodydavo žmona, ar savo kambario duris kai pradarydavo, tai irgi siaubingai išsigąsdavau, sureaguodavau vos negriūdamas. Arba, jei ką pasakydavo, tai irgi sunku būdavo atlaikyti balsą ir garsą – tarytum savotišką psichologinį smūgį psichikai, nervams. Tai šitaip siaubingai nervus kėgėbistai bangomis man buvo įjautrinę. Tokią nežmonišką būseną, tokią savijautą, veik kasdien įjunginėdavo, ir ne trumpam laikui. Taikydavosi kitądien šią būseną „gauti“ ir lengvesnę, bet vis tiek tebebūdavo sunku kentėti. Bandydavau gelbėtis degtine, per parą jos išgerdavau net du butelius, kolei nepabrangino. Ne ką tuo laimėdavau, ar laimiu. Degtine, aiškus daiktas, tik pralaimima; nebent merginą nakčiai laimėtum, kas ir kalbėti nedorovinga.
Šitaip ir panašiai žiauriai bangomis kankinti pradėjo nuo pernai metų vasaros (kas savaitė vis labiau), kai išvažiavau (iki atšalimo) gyventi gimtinės kaime. Žodžiais, erdve į mane atsklindančiais, jie šį tą man pasakydavo (pavyzdžiui, apie kažkokį pasukimą nežinia kur), neretai ir rašytojo Glinskio natūraliu balsu, bet iš jų žodžių naudos man nebuvo. Kalba jau 20 metų ir nesiliauja, nes tai taip pat yra baudimas. Kartą naktį, be abejo, juokais, sakė ir šitaip: „Jeigu neatkelsi pečių... iki pusės devynių...“. Nebuvo ir tuose žodžiuose jokio rimto pažado, nes nuo manęs kankinimai nepriklausydavo, nuo jokių mano pastangų niekas nesikeisdavo, jokiomis pastangomis nekankinimo nelaimėjau, ir jau visas, per 20 metų, pastangas esu išbandęs. O kažkada, jau labai labai seniai, sakė: „Tavo net muilas žalias“. Tada tų žodžių net labai išsigandau, kadangi nuteisė mane juk ne už raudonumą (kankinimams ir minčių sekimui).
 
Vilniuje, „Europos“ parduotuvėje, 2017-04-30