Mūsų dienos įkaito nuo žodžių,
Nuo atodūsių, ašarų, melo...
Lyg jurginžiedį dieną vejuosi,
Lyg paletę rausvėjančio klevo.
 
Nešiuos dieną – kaip giedantį paukštį,
Nešiuos dieną – gyvenimo gėlę,
Kad tikrumas žydėtų, kad šviestų,
Kad žinočiau – mane ji prikėlė.
 
Žydi dienos. Įkaito nuo skausmo,
Nuo aušros – sutemos – iki ryto.
Žydi dienos po rudenio saule,
Rasos gailios jurginžiedžiais krito.