Prie senesnių žodžių – jau matau – grįšiu ir grįšiu; ir prie jau nevartojamų, kažkaip traukia toks prisiminimas; ir net prie tų nelietuviškų, kurie mažiausiai reikalingi (tiek daug žalos pridarė!), bet buvę; netgi ir prie slavybių – mūsų kalboje jų pilna kaip manos, ir kuo į praeitį giliau, tuo jų apsčiau, nors, galbūt, daugiausia pokaryje atsirado, o gal spaudos draudimo laiku, ar carizmo amžiuje.
Šit šmėstelėjo galvoje „kombinukas“. Dabartinės panelės garantuoju nesuprastų kas tai. Jau vien todėl, kad jų dabar panelės, sakyčiau, nevilki. Taigi kažkada „kombinuku“ merginos ir moterys vadindavo apatinius ilgus marškinius, kuriuos vilkdavosi po suknele, ir neišeidavo be šio apatinuko–kombinuko nė kiaulių šerti. Mandagiau šnekant, kiekvienai tai buvo „privaloma“, kaip, prieš šimtą metų, vyrui kepurė. Tų „kombinukų“ būdavo labai gražių, spalvotų, puošnių, kartais puošnesnių, nekaip suknelė su aplikacijomis, iš švelnios medžiagos, ir pan. Rodos, ir apatinuku „kombinuką“ vadino, o ar vadino pavilkiniu, tai manau, kad ne. Bet kodėl vadinosi būtent „kombinukas“, negaliu suprasti. Tik negaliu nepaminėti, kas man užvis svarbiausia: nusikaltėlių gaujelė kankina mane blogąja savijauta, tam panaudodami kažkokias bangas, ir seka mano mintis, protavimą. Todėl esu kaip vaikščiojanti radijo stotis. Manau, daug kas tai žino, daug kas kalba užuominomis apie mane, bet tik užuominomis – kalba daug kas, o apie ką kalba, nepasako niekas. Kankina kankinančiom būsenom, jau, sakyčiau, trečias dešimtmetis. Savo tekstuose miniu tai ir miniu. Neseniai, kai šią neišpasakytai ilgą kankinimų trukmę („maždaug 20 metų!“) vėl užrašiau, paminėjau, tai kažkuris iš kankintojų man pasakė, lyg ir klausdamas: O kiek jau metų, kai tavęs šalčiu nekankinam!? Už tai, žinia, „didelis“ ačiū, nes kankinimas šalčiu yra itin nežmoniškas. Bet aš negaliu tylėti, kiek ir kaip jie mane kankina, nes tylėjimu, manau, niekad nekankinimo nelaimėčiau, tylėjimu vaduotis bandžiau ir taip per ilgai: net 17 metų! Kiekvienu kankinimo aprašymu ir paminėjimu pretekstuoju juos baigti.
 
 
Kaip pasivažinėti?
 
Merginos nežino, kas buvo „kombinukas“, ir daug ko nežino kiekvienas, kuris už vyresnį jaunesnis. Kaip šit ir... važiavimo rogėmis, tokio malonumo. Tai nuostabus jausmas! Pabandyk dabar kur nors rogėmis pasivažinėti! Negausi nė viename buvusiame kolūkyje. Vežimų dar yra daug, o rogėmis jau niekas nevažinėja. Šiuolaikiniai vežimai, tiesa, jau irgi truputį kaip rogės. Kuo gi? Ogi tuo, kad važiuojat nekrato, kaip buvę: mediniais ratais, geležimi apkaustytais. Matome: ratai jau guminiai, pripučiami, platūs tarsi lėktuvo, todėl per duobutes taip nedarda, kad net sprandą skaudėtų – tolygiau rieda. Va tas tolygumas, nekratymas ir yra rogių tobulumas ir malonumas: jos slysta švelniai, vienodai ir minkštai tarsi per debesis. Ir kuo ilgesnės, tuo važiuoti jomis smagiau ir patogiau (jei taip vasarą, tai ir užmigtum kaip lovoje nuo monotonijos). Panašiai, kaip ilgomis slidėmis čiuoži. Tik jei didesnis duburys, rogės disbalansuoja: krenta pirmagaliu žemyn ir tuoj pat vėl iš jo kyla aukštyn. Būdavo, kai persėdi iš vežimo į roges, tai kaip lengvojoje mašinoje pasijunti. Bet net ir mašina su gerais amortizatoriais labiau pakratys, nekaip rogėmis važiuojant, sniegingu ar apledėjusiu plentu, kol pavažos žvyro neužkabina. O jei kiek ir užkabina, tai vis vien praslysta be trikdžių kaip per sniegą, tik girgžteli į geležį akmeniukai, ir viskas. Beje, parapijoje, kurioje prie Komunijos priėjau, išlikęs posakis „Velnio rogės“, reiškiantis kažką labai netinkamo.
 
Iš jaunystės menasi man, ką ir prisiminti nedora. Vieną žiemos vakarą, jau sutemus, išėjau į šokius. Gyvenau aštuoniolikmečio amžių, ir ši vienintelė pramoga kaime buvo man kartu ir pati didžiausia. Širdis netilpo krūtinėje, o kojos žieminį paltelį nešė kaip pūką. Nei vienų šokių nepraleidžiu kaip paties didžiausio džiaugsmo, visuomet per trumpo ir, deja, tokio reto: šeštadienis juk tik vieną kartą savaitėje būna. Kultūros namai, kuriuose merginos ir muzika – už kelių kilometrų. Nueiti, tik juokas, ir nepervėlu dar, tokiu laiku dar niekas nei nešoka, jaunimas tik renkasi – merginos salėje į vieną būrelį, vaikinai į kitą, koridoriuje rūko, dalijasi cigaretėm. Einu neskubėdamas, galvodamas apie malonų pasilinksminimą, bet ir kažkokio vidinių jėgų pertekliaus esu pilnas, neramios dvasinės energijos ir įniršio apimtas, kurio nematau kur išlieti: nebent su kuo nors susimuščiau. Tačiau niekados to nedariau pirmas, nors visą laiką troškau sukaupti tiek kūno jėgos, kad galėčiau kiekvieną besimušantį, kiekvieną chuliganą sutramdyti. Deja, nei atletiškumo, nei fizinės stiprybės man taip ir nepavyko gyvenime gauti, nors, kai išėjau mokytis į miestą, tai ten, šiam reikalui, ir boksavausi, ir sunkiąją atletiką lankiau.
Keliukas beeinant kai jau baigėsi ir išėjau į plentą, žiūriu... rogės plentu važiuoja, į kalną lipa, poros arklių žingine traukiamos. Kalnas status, aukštas. Dzūkija išvis kalninga, tai ne Suvalkijos lygumų kraštas. Tamsoje važnyčiotojas manęs nepamatė, į plentą įsukęs dar nebuvau jam pravažiuojant, nors buvau jau greta. Matau važiuoja, ramiai ant šiaudų sėdi susilenkęs valstietis, juoduose kailiniuose kaip ir visi valstiečiai įsisupęs, žieminė kepurė ant ausų užleista, rankoje botagas, vadelės, be abejo, virvinės (juostinės paplito vėlesniais laikais).
Tada aš padariau... „labai daug“: nedaug iš paskos ėjęs, pasivijau roges ir... liuoktelėjau nutrūktagalviškai ant jų pasturgalio, ant plačios išsikišusios lentos, priglusdamas ant šiaudų, kad nepamatytų! Deja, nepavyko šis įžūliausias triukas: užšokimą žmogus pajuto, nes rogės kažkiek krūptelėjo. Jis iškart staigiai atsigręžė, ir nė žodžio netaręs, taip pat staigiai, kaip iš seno nei nesitikėtum,.. kad mostels man botagu!, smarkiau negu arkliui!, jog aš tą pačią akimirką nuo rogių nulėkiau, nė metro nepavažiavęs! Visa jaunatviška drąsa dingo! Nežinau, kaip ji mane, tokia velniška ir nevaldoma drąsa, buvo apėmusi!? Sakytum pasigėręs buvau. Bet ir girtas, kai pagalvoji, tokių šunybių nedaro, neįgauna tokio neapgalvoto pasitikėjimo. Tai jau ne jaunatviškas maksimalizmas buvo, bet kone, sakytum, drastiškas užpuolimas, už kurį 15 parų galėjau gauti, Lazdijuose gatvę šluoti! Juk aš tyčia, dėl išdykėliškumo, o ne iš negalėjimo paeiti, ne iš nuovargio jam į roges įšokau, ir ne vaikas jau būdamas, o brandus vyriokas, technikumą jau bebaigęs! Naktį, tyloje, kai tik rogių čiuožimas ir arklių trepsėjimas tegirdėti, branktų bildenimasis. Įšokau į ne savo roges! Aplinkui nė gyvos dvasios, aplink tik sniegas baugioje žiemos tamsoje! Juk galėjau žmogų iš rimtųjų išgąsdinti, kas, be abejo, ir įvyko. Kodėl iš tikrųjų aš taip beprotiškai, neatsakingai pasielgiau? Atrodo, atsimenu: aš taip tarsi kažkokį kvailą didvyriškumą... pats sau norėjau parodyti – va, ši, ko gero, buvo didžiausia vidinė to poelgio „paskata“. Tiesiog nesuvaldžiau savęs. Tą valandėlę mane buvo apėmusi tokia pašėlimo būsena, kai sakoma: „nusikaltėlis nesuvokia ir nevaldo savo veiksmų“. Įžūlybių, kaip ši, man atsitikdavo labai retai, bet pasitaikydavo visam gyvenime kas keletas metų – tai didelė, tai maža. Mažų, aiškus daiktas, daug dažniau. O atėjo ir metai, kai nei mažų nebeliko.
Bepridurčiau, kad nesusivaldymą kėgėbistėlių gaujelė kartais bangomis man įjungia. Bet per daug nepratrūkstu, ir esu apie tai jau parašęs. Tokį dirbtinai sukeltą pyktį prisiminiau, regis, iš 2002-ųjų metų. Eidamas mieste, būdavo lenkiuosi neatsitiktinių, ir atsitiktinių, žmonių, dažnai net nė galvos nepakeldamas einu ir praeinu. Neretai kai kurie žmonės, mane pamatę, tyčia... kaip tik į mane pasikreipdavo eiti, paspartinę žingsnį artyn į mane artėdavo, kas tais, ir dar daug ankstesniais laikais, man būdavo labai sunku atlaikyti. Ir šit kaip ir kiekvienądien einu (tąsyk iš darbo), į nieką tiesiu taikymu nežvelgdamas, einu labai plačia Vilniaus aikšte, ir matau akies krašteliu, periferiniu matymu: kažkoks, mane pamatęs, kursą nutaikė į mane kuo tiesiausiai, dar iš tolo pasiskubino eiti link manęs greičiau. Ryžtingai ir nenukrypstamai į mane žvelgia, kaip koks karo mechanizmas, kuris, pamatęs taikinį, tol jo nepaleidžia, kol nepasiekia, kad ir kaip nuo jo tas taikinys tolintųsi! Tasai vyrukas taip energingai, nesustabdomai į mane lėkė, taip arti prišuoliavo, kad... net susilietėme, sakyčiau, susitrenkėme, ir ūmai nušoko šalin, lyg atsipeikėjęs. Tada, tą momentą, mane apėmė tokia neišmatuojama tūžmastis, toks baisiausias pyktis, kad aš nesivaldydamas staigiu nervingu krestelėjimu be galo karingai ir žaibiškai loštelėjau aukštyn į jį galvą, ir... vos vos rankomis jo nečiupau! Dar lašelis nekantrybės, ir būčiau užvožęs, ar bent taranavęs jį savo kūnu.
Tolyn neidamas ir nusiraminęs mąsčiau: kodėl aš, taip žvėriškai kaip niekad, supykau tą susidūrimo valandėlę, kai natūraliai išvis dėl to nebuvo verta supykti, o nebent tik atsiprašyti? Tada kažkaip labai aiškiai supratau, kad ši man nebūdinga būsena manyje atsirado dirbtinai, iš išorės, nuotoliniu būdu nusikaltėliai man ją sukėlė.
 
Vilniuje, „Europos“ parduotuvėje, 2017-04-29