Skausmo indai bedugniai seniai prisipildė ir dienos
Nyksta, bėga taip greit – aš seniai pasivyt negaliu.
Jau išmokau pamiršt. Netikėk, su tavim aš – ne vienas
Toj beribėj erdvės tylumoj. Įsisupęs skausmu
 
Mėnuo žvelgia į Žemę, ieškodamas atgarsio aido,
Savo pėdas klastoja, dabina blizgiu sidabru.
Skaitau atidžiai tarp šešėlio eilučių ir regiu tavo veidą,
Ieškau žvilgsnio akių, kurio niekaip pamiršt negaliu.
 
Praradimų gelmė pasislėpusi tykoja laiką,
Delno linijos brėžia likimą būtim užversta.
Liejas vaizdas ryškus, rūkas plinta taip greitai ir vaikos
Žvaigždes pamirštas ir nušvinta nauja vėl diena.
                      ------------------------------------------------
Jau išmokau gyvent be tavęs. Tarsi vienišas paukštis
Laukiu rytmečio saulės kaitrios ir beribio dangaus,
Kad galėčiau pakilt lig tavęs ir pasiekusi aukštį
Vėl įkvėpti gyvenimą, laukti, kol skausmą nuplaus.