Krauju įrodyk, verge, savo naudą!
Už ką tu gauni šaukštą avižinės putros?
Manei, kad tau vitrinoj vartosi egzotiškas meniu?!
Skirta egzotika tiems, kas suktybėj maudosi,
Kas niekas būdamas per metelius prakuto,
Vardu valstybės kraują siurbdamas žmonių.
Ak, nepripuolei iždo pinigų skaičiuot?
Ir saujos tavo tuščios ? Gaila,
Tačiau, brolyti, džiaugsmas – ne visiems.
Ar nežinojai, laimė kad ne piniguos?
Jų skaičiuje? Nebevaidinki kvailo.
Teisybės sietas skirtas ne mažiems.
Kažką vapi apie brolystę, gentį?
Ką silkei veikt prie ruonių, prie ryklių?
Rytojaus gal sulauksi, jei esi atokiai.
Gana čia savo priekaištus lementi,
Nes būna smūgių velniškai taiklių.
Kalbėt kadaise mokinais? Dabar tylėt išmoksi.
Kaip Atgimimas atneša išsigimimą?
Korta apvirsta itin apsukriems.
Dar pamokas, matyti, ne visas išmokai.
Tautos „vaduotojai“ nuo rėksmo neužkimo,
Meluodami kairiems ir dešiniems.
Eikš, rinkis: gretos, zuokai, kuokos...
Nepaklusniųjų kaulais aikštės, gatvės grįstos,
Kas gyvas likti nori – už terbų!
Ir skolintais, šeimyną metęs, jau mano laisvu tapęs
Visur vienodai laksto diplomuotas rikša,
Kokia kalba jam liepia bėgti, nesvarbu.
Svajonės, lūkesčiai apie daugiau, nei pilvą – lapėms!
Lyg nuo lavono bėgtų pulkas utėlių...
Istorija dar šito neaprašė,
Nes rašoma ji paprastai krauju,
O mano mėlynas, jo duoti negaliu.
Nors, tiesą sakant, niekas ir neprašė.
Ką čia rašyti? Mėšle jau guliu...