ne svečias tu
ne prašalaitis
durin pabeldęs iš šaltos nakties   
tu mano įnamis 
patogiai įsitaisęs
lyg ištikimas šuo
paleistas nuo grandies

stebi mane
žvilgsniu šnairuoji
išgainiojai draugus nejausdamas kaltės
į sielą lendančius aploji
visad kartu
tu neapleidi savo posto
net kada laiką vagiam iš vienos lėkštės.

tu niekada neleisi jaustis vienišai,
net jei viena budėčiau
prie merdinčios vilties –
tu būsi su manim
neleidęs užsimiršti
ir klodamas takelį,
kur siela pailsės  

slepiu tave tarp savo kūno vingių
uždengusi kantrybės kiautu 
plotą dar gyvos širdies.
te niekas nematys  
kiek už gyvenimą mokėta
grynu skausmu – valiuta,
per brangia, išties....
-------------------
abu tylėsim
nesakysim nieko –
tik mano SKAUSMAS 
net tylėdamas atodūsiais kalbės...