Tai šlykštūs KGB srutų gaujelė: žiūri net kokios košės aš išsivirsiu: miežinės, kruopų, ar avižų dribsnių! Ir kam jiems, politiniams nusikaltėliams, to reikia! Gal tai šnipinėjimas ir ekonominis, pas mus irgi nebaudžiamas? Šitokiu detaliu ir nuolatiniu sekimu, jie nemažai apkartina man gyvenimo, kartais net paralyžiuoja mano sumanymus, sakykim, ir košės išsivirti, kurią iš tiesų verduosi tik avižinę – dėl per didelio organizme cholesterolio. Iš inercijos dar ir kavą geriu, bet jau seniai be cukraus – cùkraligė neleidžia, kažkada vadinta cukrãlige. Taip ir Justiniškes kirčiuokim, pagal žodį Justinas, o ne kaip kažkada, pusiau slaviškai: Justiniškės. Ai, kol nepamiršau paminėsiu, ką jie išdarinėja: antai ~1996 metais, kai kava man buvo dar reikalinga, tai, jos man išgėrus, bangom įjungdavo tokį nepakenčiamą burnoje kartumą, kartų poskonį, kad, rodės, pelynų išgėriau, o ne kavos su pakankamu cukrum! Bet šie dalykėliai yra niekai, lyginant su „poskoniu“, kuris: dirbtinė blogoji, kankinančioji savijauta; kasdien gaujelė bangomis ją man įjunginėja! Dabar pasakė natūraliu rašytojo Glinskio balsu: „Mūs!“. Bet man reikia ne jų šūkčiojimo, o nekankinimų! Kiek aš galiu kentėti niekuo nenusikaltęs – nei vietiniams KGB organams, nei niekam! Įjungė (veide) dar ir apie akį dirbtinį nemalonų jautimą.
*Labai svarbu. Dirbtinį nemalonų, diskomfortišką jautimą akyje, ir aplink akį, nusikaltėliai bangomis man įjunginėja jau taip seniai, ir taip dažnai, kad ant akies voko pradėjo augti kažkoks augliukas!!! 2017.IV.25
Padaro kėgėbistų gaujelė man ir fizinių poveikių. Kaip štai. Kažkuriais metais, apytikriai atsimenant gal 2003, nusprendžiau važiuoti komandiruotėn tarminių žodžių Lietuvių kalbos institutui parinkti, kuriame dirbau. Nors buvau jau girdėjęs, Lietuvių kalbos instituto kalbininko Jono Paulausko žodžius, kuriuos jis pasakė kolektyvui, ordiną iš Prezidento rankų gavęs: „Man visąlaik priekaištavo, kad aš niekad žodžių kartotekai neužrašau, o štai ordiną vis tiek gavau“. Buvo stebuklingai mažakalbis ir kuklus, į Vilniaus miestą atvykęs iš miesto, kuriame yra piliakalnis Bišpiliukas, o viena ponia (E.U.), ilgiausiai kartu su juo dirbusi, per iškilmes sakė, pati besistebėdama: „Dievaži, per penkiasdešimt metrų jis iš savo kabineto niekad tualetan nebuvo nuėjęs!“. Pietauti eidavo į namus, tai ir aš pastebėjau, kaip ir tai, kad anūkams duodavo pinigų – jų jam pačiam nelabai ir reikėjo, toks minimaliai santūrus gyvenime buvo; tylenis, niekad nebuvęs storas (ir autografą savo žodyne man davė). Įsiamžino: parašė Sinonimų žodyną, tokį naudingą žurnalistams ir rašytojams.
Tada, važiuodamas žodžių rinkti, dar turėjau vilties, kad karjeroje dar gal ko nors pasieksiu, ar algą pakels (per visą mano septyniolikos metų darbą Institute, ji buvo minimali; bet ir suprantama: maždaug tik tiek aš ir užsidirdavau – kai KGB srutos persekioja, mintis seka ir bloga savijauta bangom kankina, darbštus negali būti net ir stengdamasis). Kolegės mane, kai pasakiau, kad fonetinės transkripcijos nemoku, ir nežinau, ar žodžių rinkti važiuoti, paakino: „Paimsi Vitkausko „Tarties žodyną“, ir ten viskas paaiškinta“. Jį viena čia pat ištraukė iš senos Kefo Vileišio spintos, Vileišio rūmuose, ir padavė man, bet... tokį pat žodyną turėjau nuosavą.
Važiuoti, Žodynų skyriaus vedėjas, liepė į Butkiškes. Prisipirkau kumpelių, kokių šiaip, kasdienai, mėgautis, sau niekad neleisdavau, nusipirkau pripučiamą čiužinį nakčiai (palapinę turėjau) ir sutalpinau visą tą amuniciją senoje, dar sovietmečio kelionių kuprinėn, dar ir į Butkiškes važiuojant kuri man buvo dar visiškai lengva. Paminėsiu, kas labiau įdomu: tame pačiame autobuse su manim važiavo vienas jaunas... japonas, kuris visą kelionę demonstratyviai man rodė... rašiklį. Supratau, kad tai raginimas pradėti rašyti, pildyti savo svajonę, kurią jau brandinau. Brandinau, nemotyvuotai palyginsiu, kaip valdžią Landsbergis su landsbergistais brandino; žinia, tokie palyginimai nekuklūs, net arogantiški, bet tai tik žodžių asociacijos; o vis dėlto šis palyginimas kažkiek istorinis: šit apie Basanavičių kiek knygų parašyta!? A. Nezabitauskis dar prieškaryje knygą apie jį parašė, išėjo net du leidimai, o apie Landsbergį lyg nėra kam parašyti, lyg vis bijosi parašyti! Net prezidentinę pensiją nevertėliai iš jo atėmė, pamiršę kam mitinguose plojo, jei juose būdavo.
Bet siaubingai kėgėbistų prigąsdintas, o ir įtarus per daug būdamas, to japono patarimo – ak, kaip gaila! – dar ilgai ilgai nepaklausiau (kaip dabar aišku, be reikalo). Dėkingas jam esu, vis dėlto jis labai sustiprino mano ryžtą imtis plunksnos, pradėti kurti. Maždaug tada ar kiek vėliau, parašiau nemažai eilėraščių – ranka ant kreidinio popieriaus. Bet 2008 metais kėgėbistų gaujelė sunkiosios savijautos kankinimais privertė mane visus juos išmesti. Būtų mano laimė, jei iš konteinerio juos kas nors išgriebė (atsitikdavo ir šitaip).
Žodžių rinkimo komandiruotėje sekėsi neblogai, niekas, ką kalbinau, kalbėti neatsisakė, ir prirašiau per keturias dienas diktofono juostelėn gal net keturias, ar tai tris, diktofono kasetes. Tarmė čia, Butkiškių parapijoje, buvo tuo įdomiausia, kad... niekuo nesiskyrė nuo bendrinės kalbos. Lygiai takia pat kaip bendrinė kalba: kaimo žmonės kalbėjo kaip ir per radiją ir televiziją! O kad ir čia jutau šešėlinį žmonių veikimą, tai nebuvo man jokia naujiena, kitaip ir nesitikėjau. Bet šis tas ir nustebino, ne tik papiktino ir privertė labai susijaudinti: eidamas žvyrkeliu, kuriame nei žmonių, nei mašinų, sutikau priešais vėžlio greitumu atvažiuojantį autobusiuką, formos maždaug dar chruščiovinės, kurio viršugalvyje buvo užrašyta didelėm raidėm: „Danaja“. Pirma autobuso, pėsčia ėjo juodai apsirengusi mergina. Tartum, tame tuščiame autobusiuke jai nėra kur atsisėsti, ėjo pėsčia! Kadangi, prasilenkdamas, į juos nei nepasižiūrėjau (šitaip kėgėbistiniam teatrui protestavau visą laiką, ir net ir dabar kartais šitaip paprotestuoju, tai yra ignoruoju). Kadangi nepasižiūrėjau, tai tą pačią sceną, tokiame pat žvyruotame kelyje, jie pakartojo man ir sekančią dieną. Tai esu jau užrašęs, tad geriau parašysiu, ko neužrašęs, ir gaila, kad kartojuosi. Ten atvažiavęs, Dubysa pasigėrėjęs, pirmiausia nuėjau klebonijon pas kunigą: radau jį miegantį, tai yra gulintį. „Toks jaunas ir leidžia dienas gulėdamas“, – su apgailestavimu pagalvojau! Jis man parekomendavo keletą miestelio senučių davatkų, kurios galėtų senoviškai pakalbėti. Beeinant jų ieškoti, keletas vyrų, įsitempę, iš paskutiniųjų traukė skersai kelio nepakinkytą vežimą – labai ilgą, tad, suprantama, ne lentiniais bortais, o su leitarais – kiaurašoniais „ažūriniais“ bortais, kurie su klepkom. *Šį momentą gaujelė bangomis man įjungė slogavimą; o jiems tokį pat slogavimą įjungti, nei kalėjiman jų susodinti, jokios galimybės, aiškus daiktas, niekada neturėjau. 2017.IV.25, priešryčiai, kai per radiją, girdžiu, mergina maloniu balsu skaito Evangeliją kūrinijai, šįkart Morkaus.
Nesėkmė kamandiruotėje aplankė jau pirmą naktį (bet daugiau nesėkmių nebuvo): romantiškoje lapuočių medžių paunksmėje susiruošęs nakvoti, negalėjau... prisipūsti čiužinio, gulint ir miegant reikalingo po šonais. Kad ir kiek bebandžiau pūsti, net akys raibo, bet oro nei lašelis į jį neprisipūtė! Visaip mėgindamas, sugadinau vožtuvėlį („klãpaną“, kaip sakydavo), per kurį įpučiama, ir teko dar visiškai naują daiktą išmesti, nė karto juo nepasinaudojus. Grįžęs į Vilnių, šią nesėmę pasakiau daktarui Vidmantui K., su kuriuo viename kabinete dirbau (beje, vėliau jis mane neblogai gydė, o kartą net ir pasakė, kad aš sergu, bet ilgainiui jį dirbti perkėlė kažkur kitur ir likau kabinete vienas, tyloje, iki pat užtarnauto 2015 metais poilsio). Daktaras, užkietėjęs turistas, iškart man atvėrė akis: „Reikėjo vožtuvėlin įkišti ploną pagaliuką, tada būtum pripūtęs“. Bet patarimas buvo jau pavėluotas, nereikalingas. Tiesa, tyloje, kai kabinete (120-ame) likau vienas, „gyvenau“ neilgai: netrukus į darbą atsinešiau radiją, kioskelyje plonytę, bet švariai šnekančią nusipirkęs, ir pasidėjau ją už kompiuterio procesoriaus taip, kad nepamatytų, kas pas mane į kabinetą užeis: vos į duris pasibarškina, radiją, būdavo, aš išjungiu. Bet veik niekas pas mane neužeidavo. Ir visaip būdavo: tai ir laukiu, kad kas nors užeitų, tai nelaukiu. Bet ryte atėjęs į darbą, kartais pastebėdavau, kad buvo kažkas užėjęs ne darbo laiku.
Kitą naktį, kai miestelio pakrašty nakvojau, apmėtė mane obuoliais o, rodos, dar ir kibirą į mane paleido. Trečiai nakčiai nakvynę eidamas pasirinkau ant labai aukšto kalno, kurio papėdėje tyvuliavo nedidelis ežeras. Nors jame nemotyvuotai spiningavo nemotyvuotas žvejys, tuo signalizuodamas man eiti iš čia, bet nepaisiau – žinojau, kad kur beeisiu, visur bus tas pat, ar kas nors panašaus, ir pasilikau viršukalnėje, bent jau dėl vaizdingumo nuo jos. Vakarop, kai iškėliau savo spalvotą palapinę, pas mane atėjo gretimo kaimo vaikų, kuris tolumoje matėsi man nuo kalno, o kaimui – aš ant kalno. Pasišnekėjęs daviau jiems po 50 centų: ne tiek iš labdaringumo, kiek norėdamas užsitikrinti, kad, tamsai atėjus, jie neatakuotų manęs. Vaikai tokiu pinigu daugmaž pasitenkino ir nevaromi pasišalino, paklausinėję kas aš čia toks ir iš kur.
Baigęs komandiruotę, kai išėjau į magistralę laukti autobuso į Vilnių, labai mane sustresino, kad... pravažiavo tokia pat mašina,.. kokia Vilniuje kasdien pro mane pravažiuodavo (psichologiniam manęs alinimui)! Nusiminiau dėl tokių grandiozinių KGB pastangų: štai net šitiek daug kilometrų atvarė mašiną vien tam, kad mane „pabadytų“, kad palamdytų mano sielą ir dvasią! Ant jos, ant durelių, ir užrašas liudijo, kad tai ta pati mašina, kuri Vilniuje aplink mane laksto. Tokie dalykai labai varo į neviltį ir apatiją, į užsisklendimą. Žinoma, ir į pasyvų, neveiklų gyvenimą, į bevertį egzistavimą, kuris tiek daug metų buvo man lyg išbrauktas amžius. Kažkada, po 1973 metų, po privalomosios tarnybos, sakydavau: tarnavimas kariuomenėje – tai tušti, iš gyvenimo išbraukti metai. Kariuomenėje tų metų buvo dveji (jau ne treji, kaip kiekvienam būdavo kiek anksčiau ikitol). Bet štai, KGB kai atsigavo ir perėjo į revanšą – maždaug 1993 metais – atėmė pilnaverčio gyvenimo iš manęs nepalyginamai daugiau metų. Neretai ir dabar pagalvoju: gal gaujelė, kuri mano mintis seka ir kankina bangomis, yra ir buvusių okupacinės rusų kariuomenės kariškių palaikoma – nepatiko, kaip knygelėje „Vasarvidžio laisvė“ juos pavadinau (gal tankų pulko, kuriame tarnavau, vadui papulkininkiui Kovalkovui nepatiko). Nežinau, tai tik spėliojimai, neturiu kaip susitikrinti, bet, vis dėlto, dažnai atspėju kaip yrà iš tikrųjų. Negalios neturiu jokios, tuo jau gana spekuliuoti mane alinant ir (tarp eilučių, anonimiškai) mane linksniuojant – daug kas apie mane kalba ir nepasako apie ką konkrečiai. Manimi besidomintys geriau pasidomėtų kiek inesyvų ir adesyvų turėjo senoviška išlikusi mūsų kalba, pasaulio universitetuose daug metų tebedėstoma kaip nepakitusios indoeuropiečių kalbos pavyzdys.
Pagaliau, nuo ko pradėjau, ir kai grįžau į Vilnių.
Išrašęs Institute iš juostelių žodžius, jas (kasetes) pasidėjau savo asmeninėje žinioje, namie. Bet ilgainiui gaujelė bangomis man ėmė formuoti supratimą, regis, niekuo nemotyvuotą, pradėjo gaminti poreikį... nelaikyti tų juostelių namie. Tas poreikis pagaliau tapo kažkuo ir motyvuotas. Tada nusinešiau juosteles į darbą ir pasidėjau darbastalio „tumbačkėn“ („Na, ir lituanistas“, – pagalvojau apie save, kaip apie šlapią skudurą: pasakiau, kaip rusų kariuomenėje, kurioje tarnavau Vilniaus Šiaurės miestelyje – niekas, nė vienas „kitatautis“, kitaip spintelių nevadindavo, kaip „tumbačka“; buvo viena dviems kareiviams, bet ir tiek buvo per daug, nes dūlėjo nuolatos tuščia – tik dantų pastos ir batų tepalo joje rasdavosi, kuriuos kareiviai vieni nuo kitų reguliariai vogė: atsidarai tą spintelę, ir matai, piktumo apimtas: nei dantų pastos, nei „vakso“... spintelėje nėra. Bet kadangi šis žodis „tumbačka“ iš apyvartos jau išėjęs (kaip ir „vaksas“), o mūsų visuomenės kalboje vis dėlto buvęs, tai gal nekenkia jį ir užrašyti; daug yra pamirštų žodžių – nereikalingų, bet kaime skambėjusių: kad ir „šrùbas“. Kaip asociacijos veikia, manau, visi žino, man šiandien asociacijos priminė irgi jau pamirštą žodį: „pã(j)ierai“ – kai ant pravažiuojančios mašinos pamačiau užrašą „PAJERO“. „Pã(j)ierai“ – tai siauros metalinės rinkės, plokšti žiedai krosnies viršui, dedami angoje vienas ant kito kiek reikia puodui toje angoje išlaikyti pagal jo didumą: kad kiaurai puodas neprasmegtų, o laikytųsi pakibęs virš ugnies.
Darbe tos kasetės man irgi nedavė ramybės: tad kartą neiškentęs aš jas pastvėriau saujon, užėjau pas Instituto direktorės pavaduotoją Grasildą paklausti kur jas dėti, ir nunešiau jas kartu su ja tarmių tyrėjoms, įsikūrusioms pirmąjame Instituto aukšte. Ant kasečių buvau užrašęs kas kasetėse yra, ir kieno jos, tad gal dar ir tebėra kur nors. Tačiau supratau, ir neabejoju, kad supratau neapsirikdamas: gaujelė bangomis veikdami mane, pasiekė, kad tų juostelių su jose įrašytais tarminiais butkiškiečių sakiniais, pas mane neliktų. Gal ir ši žinia verta paviešinimo, nors puslapių iš viso šit net keturi.
*Šitai man („Europos“ parduotuvėje) rašant, kėgėbistėlių gaujelė bangomis įjungė tokį verčiantį iš koto (dirbtinį) mieguistumą, kad net du puodelius kavos užsisakiau (kiekvienas – po vieną eurą), ir jau net namo eiti buvau panūdęs. Kartais gaujelė atsižvelgia į tokias ir panašias mano pastangas kaip kavos išgėrimas, ir poveikį bangomis – mieguistumą, išjungia. Baudžia kasdien, bet kai kada ir smarkiau, nekaip kasdien. Sakykim, kai šių metų sausio 19 dienos naktį net penkiems šimtams adresatų išsiunčiau visus savo tekstus, vadinasi, ir Prašymą nutraukti nusikaltimą, tai jie bangomis įjungė man... labai varginančią dirbtinę slogą, kuria kamuoja jau maždaug penketą metų. O mintis seka, „tiria“ mane, tikrai ne vėliau kaip nuo 1994 metų; „tiria“, kas jiems buvo aišku dar prieš pradedant „tirti“.
Kai aš kur nors mieste sėdžiu ir rašau, nemažai žmonių ateina dirstelėti į mane. Kai kuriuos jų gaujelė (kurie seka mano mintis) atsiunčia ir man nepalankiu, o jiems naudingu laiku. Pavyzdžiui, kai baigęs rašinį, jį uždarau ir atsidaro darbalaukis, kompiuterio ekranas, kuris, manasis, yra žydros dangiškos spalvos, tai tuoj ir prilekia koks nors tipelis ekranėlio spalvos pasižiūrėti, šitaip, matyt, gaudamas įsitikinimą, neva aš toks, kokia ekrano spalva. Mat, kėgėbistai daug kuo mane paišo, kuo nesu.
Kartą nugirdau ir tokį žodį iš gaujelės buveinės (tik nežinia kam pasakytą): „Pridenkite jį!“
Vilniuje, 2017 m. balandis

O, kas svarbiausia, kaip žinia, pabaigoje būna. Šit važiuoju, parašęs, ką aukščiau perskaitęs, važiuoju iš miesto į miestą, tai yra iš centro į miegamąjį savo rajoną, regis, 53-čiu autobusu, ir matau ilgą akliną sieną, už raudų sieną didesnę, ant kurios mirga marga reklamų, ir... nei vienos tų reklamų aš, baigusysis aukštąjį mokslą, nesuprantu: visos ne valstybine lietuvių kalba parašytos! Pamaniau: kalbos policiją reiktų Vilniuje steigti, bei periferijoje, kuri nukabinėtų Kalbos įstatymą žeidžiančias lenteles. Kiekvienai tautai rūpi savi reikalai. Antai, Afganistane yra dorovės policija, kuri žiūri, kad panelės gatvėn neišeitų be kažkokio ten pindžabo: neužsidengusi gražaus savo veido. Net ir lietuvaičių, kaip visur žvirblių, ten, deja, apsistoja. Duokite joms, pasigėrėtinoms, Lietuvoje lengvatų!