Įdomu, kiek manyje svetimų likimų glaudžiasi? Svetimų širdgėlų, džiaugsmų, svetimos laimės ir nelaimių? Kaip dažnai, net nesvarstydama, atverdavau save svetimoms išpažintims. Guldavo į mane, į mano širdį, pasąmonę. Šitiek daug sukaupiau, kad nebeskiriu, kur viskas mano pačios, o kur kitų, prisiglaudėlių. Vienodai jau dabar viską glostau, baru, tyrinėju, nagrinėju, paleidžiu pasižmonėt ir vėl atgalios kviečiu. Tai su savimi, savuoju aš sutapatinu, tai TU išraišką kam suteikiu. Skirtumo jokio. Viską juk man priskiria. Jaučiuosi tokia turtinga gyvenimo slėpinių. Į senatvę kitokia patapau. Nepriimu širdimi kitų išpažinčių. Nei skausmingų, nei džiaugsmingų. Klausau protu, priimu domėn. Prastas pasidariau (iš)klausytojas. Abuojas, pasakysite. Na gal kažkiek ir taip. O iš tiesų tik suradau gebėjimą, ar manyje atsirado intuicija atsijot, neįsileist per giliai kitų širdgėlas, džiaugsmus, sielvartus, nelaimes. Išmokau skirti paprastą rypavimą ant peties tą valandėlę, kai blogai. Nes paskui lekia nulekia, net neatsigręžia mano pusėn. Išsiverkė, pasiguodė, ir ate. Suvokiau ir dar vieną tiesą, kad mano viskas tėra mano. Nes kai tokiam rypuotojui mėgindavau ir pati parypuot, atitokdavo, nustebdavo ir suskubdavo pasakyt, kad metas, jau nebeturi laiko, reikalai, darbai, karjera, vaikai, meilė ir t. t.
Tegul. Nes, ką sukaupiau, liko ir liks mano turtas. Dabar kitaip viską dalinu, kitaip barstau ant kitų tako. Be vardų, pavardžių, datų. Keistos laikmenos be personalijų atskleidimo. Ir pati save priskiriu keistenybėms. Bet juk man gera ja būt, ta keistenybe. Paslapties daugiau. Galiu kitus kiek paerzint. Va tiek jums to mano atviravimo, o va ten nevalia. Pablūskite iš pykčio, kad prieit negalit. Man dėl to neskauda. Žinau, ką dabar manote apie mane. Abejinga čia tokia išlindo, savanaudė. Negaliu neigt. Yra manyje ir šito. Savęs apgaule neužsiimu, savigyra taip pat. Kitų pagyros meiliai kutena širdį, sielą, savimeilę. Bet trumpai. Po apsvaigimo ateina išblaivėjimas. Desperatiškai ieškau paslėptos neigiamos potekstės. Randu, prikandu lūpą. Suskaudėjo? Dar ir kaip. Verčia tobulėt, o vieną dieną privers sustot. Kai nebeskaudės nuo negatyvių slėpinių, sustosiu. Nes nutils mano vidinis balsas. O be jo ir aš. Liksiu laikmena be personalijų. Viena iš daugelio. Bet liksiu juk...
2016-04-09