Mes norėjome būt atviri,
Tačiau painiojo klaidos –
Tartum vėjai visi keturi
Į užuovėją leidos.
 
Ir pakibo tyla akmenim,
Debesų plyšo burės...
 
Likom mudu po vieną, liūdni,
Kai tiesa meilei būrė,
Kad nebuvo pradžios.
Pabaiga –
Tik širdžių devynakė...
 
Tad nurimo tie vėjai staiga,
O nurimę nesakė,
Kad tyla dar ir būna kurčia,
Ir akla.
Ji – bejėgė...
..............................................................
 
Krito akmenys sunkūs nakčia –
Praeitis sapne rėkė...
 
2017 balandžio 24 d.