Norėčiau ten,
kur jazminų grožybė.
Ten, kur vėjai svaigsta kvapuose.
Subtilios gamtos gamos
nedera prie miesto tvaiko.
Kaip nesudegt pavasario naktyje,
rūstaujant mėnuliui amžinai jauna pilnatimi?
Žvaigždžių lietus...
Kas sugalvojo šitą nieką.
Iš debesų juodų ne žvaigždės krinta,
šaltas vandenėlis liejasi.
Gana romantikos. Pabūkim realistais.
Pražydusį jazminą, nepadoriai jauną,
gailu, bet pražudys aistrų kupina naktis.
Norėčiau išbučiuoti aromatinguosius
jazminus lūpom senaties.
Tik kam gi gluminti jaunystę.
Tegul sau tarpsta savo
trumpalaikėje grožybėje.
Tarp mano noriu ir galiu, ir dera
įsiterpia nublukę miesto mūrai.
Juoduoja taškas neestetiškame
graffiti, nereiškiantis
į kažką naują atspirties.