Išlipau miesto centre iš autobuso ir nedaug paėjęs laukiu sankryžoje, kolei žalia šviesa užsižiebs – kompiuterį pasiėmęs einu į „Europos“ parduotuvę novelių rašyti. Šioje sankryžoje reikia ilgai laukti, net nuobodu pasidarydavo kitais kartais, požeminės perėjos, galvodavau, reikia. Apžiūrinėju žmones, o kai kaskart matai vis naują veidą, tai nei nuobodu nepasidaro. Laukiantys kitapus gatvės taip pat matosi, įžiūrimi su visais bruožais, ne tik apsirengimas kaip kino ekrane ryškus. Ir nė vieno žmogaus povyzoje nepamatysi jokio pasikartojimo! Nei veide, nei drabužiuose. Nebent dvynukės prieitų. O trynukės būtų dar gražiau. Identiški dvyniai, identiškai ir rengiasi, o tai nepaprastai gražu – kaip supernatūralus ir realistiškas teatras gyvenimo tikrovėje.
Staiga pamačiau... nežinia iš kur pasklido... gausiai platus dūmas, didelis ir baltas, šiek tiek kamuolinis. Būčiau to dūmelio iškart gal nei nepastebėjęs, nes žiūrėjau kiek kiton pusėn, bet mano dėmesį nejučiom atkreipė viena solidi ponia mėlynu žieminiu paltu – pastebėjau, kad ji pradėjo greitai gestikuliuoti rankomis lyg stumdama kažką nuo savęs. Labai gyvastingai, aplinkiniams stebintis, ji kažkaip net gaivališkai mosavo rankomis, sakytum piktas, tik jai matomas, dvasias vaikydama, bet tuoj pamačiau, kad ji ginasi... nuo dūmų, o ne nuo dvasių. Vėjelis kaip tyčia būtent labiausiai į ją ginė dūmus, kurie kilo tarsi iš po žemės tarp stovinčiųjų žmonių. Matydama, kad šitaip nuo dūmų neatsigins, mostais nieko nepadarys, ji iš tų dūmų kamuolio ištrūko... tiesiog bėgte perbėgdama visai į kitą šaligatvio pusę; iš inercijos netgi daug toliau nubėgo, negu tie dūmai ją galėtų pasiekti. Mane, nors kenčiantį ir nuolatos nusiminusį, ši scena labai pralinksmino. Pabėgusioji ponia buvo labai rūstaus, jau susiraukšlėjusio veido, mačiau iš šalies, bet rūstumas atrodė kilęs vien iš pasipiktino tais dūmais, ir be abejo, dėl to... kad rūkė, dūmus skleidė būtent mergina, o ne vyras. Rodės, ta ponia per amžius neatleis, kad į ją dūmus šitaip nemandagiai paleido, kaip kokius mirtinus nuodus, ir per visą laiką, kol laukėm žalios šviesoforo šviesos, jos veidas neatlyžo, pyktis veide neslūgo ir buvo iš piktumo akis panarinusi žemyn, kaip jautis. Inteligentiška atrodė moteris, bet jau tiek pagyvenusi, kai iš tikrųjų daug kas būna nusibodę ir įkyrėję.
Mane kur kas labiau domino mergina, kuri rūkė; žengęs artyn, akimis susiradau ją tarp žmonių, kai vėl išpūtė dūmelį. Stovėjo pačioje pirmutinėje gretoje, manding, niekuo nesusirūpinusi, šviesiai kreminiu paltu, ilgais šviesiais plaukais. Taigi dūmas sklido tikrai nuo panelės, aišku iš panosės, o ji nė neįtarė, kad už jos nugaros kažkokia ponia tų dūmų baisiai nepakenčia, ir kad aš juokiuosi visu tuo žavėdamasis. Būtinai pasakytina, kad šitaip gausiai dūminančiai mergina kad rūkytų, dar nebuvau matęs! Dūmas išsiverždavo pro jos plaukus toks didelis, toks tirštai gausingas, kokio rūkant dar nebuvau regėjęs. Nei vyro. Net mano senelis, užkietėjęs rūkorius, tokio dūmo neišpūsdavo, traukdamas savadarbę cigaretę iš stipraus naminio tabako, laikraštinin popieriun jo įpylęs, šitaip rūkymą pasidaręs. Tuoj pat supratau, kad ji traukia jokiu būdu ne paprastą cigaretę, o kažkokią „mechanizuotą“, patobulintą. Traukė dūmą be paliovos vieną po kito, lyg skubėdama mėgautis pilnai tiek, kiek patinka, ir matės, kad niekad nebus tam malonumui pabaigos, ir tas jos dūmų debesys vos bespėdavo išsisklaidyti, naujam atsirandant.
Kai būryje su visais perėjo sankryžą, ji sparčiai ėmė nuo manęs tolti, nes ėjo greitai, o aš širdyje vis juokiausi, man netgi ir veidas nusitaisė šypsenėle taip, kad juokas vos balsu neprasiverždavo, matant kaip nevaržomai ji elgiasi ir jaučiasi. Kažkodėl mane labai sužavėjo tas jos laisvumas, ir ypač ponia, kuri pasipiktino. Ši rūkanti mergaitė ir iš drabužių, ir iš plaukų atrodė elegantiška, apsitaisiusi labai skoningai, išpuoselėtai ir net madingai; švarutėlė, žibančiais, gan ilgais auskariukais, kuriuose kaip žaibuojantis dangus mėlynavo didelis tamsiai mėlynas brangakmenis. Pagalvojau, kad tik tiek joje nesuderinta ir neansambliška, jog tokie ilgi svyruojantys auskarai labiau tiktų pokylyje, o ne einant su cigarete per miestą. Pokyliuose nebūnu, bet pamatau juos per „žydrąjį ekraną“, todėl susidariau įspūdį, kad ilgi auskarai – puotai ir iškilmėms dera, o ne paprastai gatvei, nors ji ir Vilniaus. Gatvei, vaikšynėms, tinkamesni trumpučiai, arba išvis tik ausies liežuvėlyje telpantys ir jo nepereinantys auskariukai, didumo kaip pupelė ar žirnis.
Linksmumas ir pasigėrėjimas ta skubančia mergaite manęs nepaleido ir aš... pasileidau ją vytis – kilo velniškas planas: pasivysiu ir tarsiu juokais, bet kuo rimčiausiu tonu: „Panele, duokite patraukti vieną dūmelį“. Žinoma, jaučiau, kad tai rizikinga, bet tokios didelės rizikos nesijautė, kad sumanymo atsisakyčiau. Ji ir ėjo labai žaviai, lengvai tarsi plunksna, net plaukai kilnojosi, plaikstėsi ir bangavo. Buvo su auliniais batais, rudais zomšiniais, žemakulniais, bet tokiais aukštais, kad aulai net po (neilgu) paltu buvo palindę, ir nesimatė kaip ir kuo baigiasi, ir gerai derinosi prie palto. Jokio sunkumo ir auliniai jai nesudarė, kilnojo kojas lengvai kaip penkiolikinė, žingsnį dėdama pervien greitą ir platų. Galėjai pamanyti nuo žemės pakils – šitaip lengvai, be jokių pastangų, ji plasnojo gatve. Šilta rudų batų spalva, rodės, šildo jai kojas kaip koks energijos šaltinis, šildo ir skatina nenuilstamai eiti pirmyn.
Kai bėgte iš paskos buvau ją jau bepasivejąs, ir jau norėjau prisigretinti ir užkalbinti, kaukdama staiga pasivijo greitoji pagalba (ambulansas), visur mane lydinti, tad turėjau palaukti, kol sirena nutols ir nutils, visai arti paskui ją ėjau tylėdamas, o kai greitoji nutolo, stryktelėjau greta jos ir, kaip sumanęs, sakau: „Panele, duokite patraukti vieną dūmelį“. Žinia, neišsiduodamas, kaip širdyje juokiuosi ir linksma. Ji nė kiek nenustebo ir, veik nė galvos nepasukusi, sako kažkaip automatiškai, staigiu sakiniu kaip greito pokalbio viduryje (tarsi mes šnekėjomės jau pusė valandos, kaip seni pažįstami ir čia pasigirdo tik viena frazė, ištrauka iš greitakalbės dialogo): „Truputį atrodytų nekaip“, – ištarė ramiai, ir lyg tingėdama daugiau ką pasakyti. Rankoje, pamačiau, laiko stiklinį vamzdelį su šerdele, panašiai kaip storas parkeris. Neabejotinai, tai buvo elektroninė cigaretė, kuri nei sveikatai nekenkia, o štai kaip dūmija! Rankos ji nebuvo nė nuleidusi, o sulenkusi, lyg todėl, kad tuoj vėl ją reiks kelti prie lūpų. Po šio jos atsakymo aš, patenkintas, kad neįsižeidė, o mandagiai prabilo, man atsakė, gan toli šastelėjau nuo jos į šalį, šaligatvis platus, kad nebūčiau įtartas priekabiavimu, ir kad jos neišgąsdinčiau; dar žingsnelį kitą ėjau greta ir atsisveikinimui pasakęs „Dar niekad nebandžiau...“, atsilikau nuo jos. Iš veido pamačiau, kad mergiškai jau subrendusi, tad ir pavojus mažesnis užkalbinant kuo vyresnę, bet vis vien tokiam kaip aš geriau nerizikuoti. Ji vis dėlto teikėsi dar su manim pakalbėti: „Geras, geras daiktas!“, – pasakė tuo pačiu ramumu, abejingu žemu balsu, žinoma, bet ir šįkart į mane nė akies krašteliu nedirstelėdama. Nežinau, iš kur jai buvo aišku, kad nesu toks, kuris sudomintų. Gal išvis jos niekas nedomino, tik ta cigaretė.
Dar ilgai ėjau iš paskos vis labiau atsilikdamas, o ji be paliovos rūkė, dūmais visam šaligatviui, net iš tolo ateinantiems, duodama ženklą trauktis iš kelio. Aiškiai buvo apie kažką užsigalvojusi ir aplinkinių tarsi nematė, nekalbant jau apie tai, kad nė kiek nieko nesivaržė, traukdama savo „mechaninę“ cigaretę ir išpūsdama tokį nematytą debesį balto dūmelio, kad gražu buvo žiūrėti. Kažkoks dieviškas paleistuviavimas! Veikiau estetiškas, ne dieviškas, galvojau. Energingai žingsniuodama, vis labiau ir labiau nuo manęs tolo, slėpėsi tarp žmonių, o tas jos nematytas cigaretės dūmas rodė, kur ji yra, vilnijo dūmas kaip iš Siksto koplyčios Vatikane, kol jį pasigaudavo vėjas ir pavaręs savo kryptimi, išblaškydavo, eliminuodavo ore tarsi nebuvusį. Išpučiamas dūmas pakildavo tirštas, nepermatomais kamuoliais, baltas, kaip iš siauro kaminėlio naują popiežių išrinkus. Tiesa, josios kvapusis dūmelis turėjo šiek tiek melsvumo ir buvo ne kylantis į dangų, o plaukiantis kur pučia vėjas. Netrukus mano kelias sukosi į šoną, į dešinę, ir man buvo netgi gaila su ja išsiskirti.
 
Vilniuje, 2017 m. balandis