Ar tu žinai, kad tiktai tau vienai tebuvo leista
Daugiau, negu kartu visoms kitoms?
Atbėgančios paklysdavo, įklimpdavo į raistą,
O tu turėjai žvaigždę ant kaktos.
 
Turėjai ir daugiau – kažką, kas nugali likimą...
Dar saulėje džiovintų apynių –
Iš jų putojantis alus svaigino, taip svaigino,
Kad skonį jo lig šiolei vis menu.
 
Bet pagirioms, deja, neliko nė menkiausio gurkšnio –
Tik salsvas kvapas – pūsteli pietys...
O aš šešėly tankių medžių, regis, tuoj prigulčiau
Tam pačiame raiste, kurian kvieti.
 
Kvieti prisiminimais. Gal mintim. Tačiau ne žodžiais,
Ne akimis, ne mostu...
............................................................................................
 
Kur  esi?
Juk taką tau vienintelei aš kažkada parodžiau
Pamiršęs grįžt,
Pamiršęs, kad giria tamsi...
 
2017 kovo 5 d.