Gal aš galiu virsti paukščiu ir niekada daugiau nesivadinti žmogumi. Skristi rūpėti man būtų kur kas įdomiau, nei rinktis, kas čia teisingiau ir žmogiškiau. Galų gale galėčiau žiūrėt į visus iš aukšto ir neatrodyt per aukštai. Net riestanose manęs nieks nevadintų, nes tokios aš neturėčiau. Tupinėčiau ant silpnų medžių šakų, kurios linkdamos žemyn mane atgal aukštyn į dangų nuvarytų. Ir raižyčiau debesis, lyg tuščią ledo areną, kurioje jokių gyvybės ženklų, paliktų randų, nemalonių susidūrimų akių. Tik aš ten ir kilnojantis mane vėjas būtume. Visiems juk atrodytų, kad aš juos liečiu. Tuos baltus debesis. Bet iš tikrųjų... Man jie netgi toliau, nei pro langą žiūrėtum ir pasiekt bandytum. Nors apačioj likusiems aš būčiau gyventojas ne ko kito, o debesų, nutūpęs trumpam ant kietos žemės iš minkščiausių patalų. Kas net su pavydu žiūrėtų. Manytų, ką aš šioj rūstybėj veikiu, kai galiu būt ten neužčiuopiamai aukštai. Bet aš vis tik nusileisčiau. Aplankyčiau senolių sukaltus lizdus, pakabintus ant surūdijusios vinies, skirtus ne man, o mažesniems. Ir įlėkčiau aš į vidų, o lentoms tik į visas puses beliktų lūžt iš juoko; krykštaučiau iš naivumo: cha! Nepavyko! Bet kas man iš to! Juk net nepajusdama tupiu kažkur ant daugiaaukščio stogo ir iš toli girdžiu, kaip keikias auksarankis senis, kad tas išalkęs mano snapas visą jo grožybę sugadino... Ak, kokia tai laisvė man pabūtų. Be didesnių vargų ir kančių. Pamanyki, net be žodžių, o taip įdomu gyventi būtų. Kažkas vis lauktų, vis kiekvieną rudenį išlydėtų, o po to vis kantriai lauktų. O aš sugrįžčiau anksčiau ir neščiau žinią, kad jau tuoj šiluma iš kampo lįs. Pasakočiau ryte po langais dvikojams padarams, kad tuoj paskui mane ir saulė juos anktyvais rytais užkalbins, skruostus nubučiuos. Ir net dar snaigėms krentant, aš skrajočiau po visų visų langais, kad neliūdėtų. Kad nesušaltų. Kad kitų lauktų. Ir viskas praeis. Ir saulužė pavasarį grąžins. O aš... ir į sušildytą prūdelį nutūpt galėsiu. Ramią jūrą aplankysiu. Ir vis skraidysiu. Ir nieko nieko nereikės, tik lengvo vėjo. Kurį aš kurčiau sau pati, vos pakilus nuo žolės, kvepiančios arbūzais, nuo asfalto, numarginto dažais, ar net nuo purvo, ištepusio manas nematomas plunksnas. Niekas niekas man nesutrukdytų. Pakilti ir pradingti.