Taip nelauktai nukrito lapai,
Užgeso degančių klevų laužai.
Taip nelauktai žilvičių kasos išsipynė,
Nugelto jų plaukai.
Kaštonais ėmė kristi lyti,
Lyg degančiais meteoritais iš dangaus.
Ir gilių kepurėlės lėkė krito
Iš gilėm kvepiančio lietaus.
Taip nelauktai nutilo paukščiai,
Jau neklega lizduos.
Taip nelauktai ruduo užklupo,
Toks pilkas murzinas su liūdesiu laukuos.
Peršlapęs astro žiedas verkė
Ir liūdesys jame. Tie lapai, lapai visur lapai,
Praradę žalumą, po kojomis iškloję taką.
Gyslotom rankom dar šakų vis įsikibę,
Iš patamsėjusio dangaus skliautų nukritę.
Kartu su gilėm, su kaštonų branduoliais,
Kartu su gęstančiais klevų laužais,
Sutinkam rudenį ir mes su jais.