Savęs ieškojimas. Nesibaigiantis savęs ieškojimas. O juk, rodos, nebuvo savęs pametusi toje gausybėje nugyventų metų, mėnesių, savaičių, dienų, valandų. „Gal dar minutėmis ir sekundėmis paskaičiuoti?“ Šypteli: „Būtų tikrai įspūdingas skaičius.“ Įsitaisiusi balkone su knyga rankoje jautėsi kaip žuvis vandenyje. Tokia neskubri dienos tėkmė. Nėra rytinio šurmulio, ruošiantis į darbą. Nervinimosi pilname troleibuse įtampos, kaip praeit neužkliūnant ir neužkliudant kitus savo keistai besivartaliojančia nuotaika. „Gerai, kai gali šypsotis šiaip, nes rytas šaltas dar, o tu balkone su knyga. Susiraukt, nes apakina saulė, staiga netikėtai išnirusi iš už debesų.“ Išniro ne saulė, o nustebęs veidas iš gretimo balkono. Susigriebė, kad mintis ištarė pusbalsiu. Na va, tai dabar kaimynė, kurios net nepažįsta, manys, kad ji kiek kuoktelėjusi. Kalbasi su savimi. Jei ta kaimynė žinotų, kad kur kas geriau plepėt su savimi apie save, nei postringaut laiptinėje su kitomis kūmutėmis, aptariant svetimybes. „Bet juk kiekvienam savo, kiekvienam savo ir savaip.“ Vėlgi mintis pusbalsiu. Vienatvėje išmoksti kalbėt su savimi. Kartais mintyse, kartais ištari ką garsiai. Keturioms sienoms, langams, tuščiai vazai, be naudos riogsančiai metų metus ant stalo. Na būna, kad sumoja nusipirkt kokį gėlės žiedelį sau. Kad vaza be darbo nestovėtų ir atliktų jai priskirtą funkciją. Ji pati gi jau atliko savo aną misiją žemėje. Dabar mėgaujasi ramybe. Tik kiek per didelė tos geistos ramybės kaina. Tikrai per didelė. Telefonas tyli, skambutis prie durų puošmenai tik. Nebent paštininkė užsuka kokį registruotą laišką įteikt. Ir tai dažniausiai ne jai, o kažkokiems visai nepažįstamiems. Debesys vis labiau užmūrija dangų. Vėjas šiurpina. Gaila. Teks judėt į kambarį. Tiek to, įsitaisys prie lango. Kažko nelabai šiandien norisi nardyt po svetimas mintis ir narstyt po kaulelį svetimus likimus. Užverčia knygą. Kurį laiką paspokso į juoduojantį televizoriaus ekraną. Ten taip pat svetimi gyvenimai, džiaugsmai, mintys, gebėjimai. Ir dar bala žino kas sukimšta. Numoja ranka. Ima sąsiuvinį. Kietu viršeliu, viena linija. Savęs paieška. Mėgina į sąsiuvinį surašyt save? Ar kam bus reikalinga? Ar kas paskaitys? Kas rytą ar popietę trupinėliai savęs iš naujo ieškojimo sugula į sąsiuvinį. Kažkur pasąmonėje tvirtai žinojo, jog rašyt ir buvo tai, ko troško. Visa savo esybe. Nesigaili, kad studijavo ne tą, ką norėjo studijuot, dirbo betgi tuo, kuo svajojo nuo vaikystės. Tik tuštuma aplink sukinėjosi taip uoliai, plėtėsi, kol pradėjo ją griaut iš vidaus. Griaut jos esybę. Tai, kas ji iš tiesų buvo. „Gerai, kad atsitokėjau. Dabar galiu prisotint tą savo tuštumą veiklos... Tikiuosi, ne savo tuštybę, o tik tuštumą aplink mane ir manyje.“ Susigriebė, kad ir vėl kalba sienoms. O gal lygintuvui, nuo vakar dienos nepadėtam į vietą. Tvarkos įgūdžių iš tėvo nepaveldėjo. Tas capt lapt keberiokšt iš mamos. Parašė keletą eilučių, keletą savo savęs ieškojimo minčių. Užbraukė. Pasirodė, kad iš tiesų tik pildo savos tuštybės kaprizus. Dar kartuką perskaitė. Pažymėjo punktyru. Tegul puikuojasi. Rašytojos talento neturi. Tėra tik noras rašyt. O ir rašo sau. Tai niekam ir neskaudės, jei tai tik jos tuštybės apraiška. Ar išraiška. Zylė snapeliu pastukseno į langą lyg sakydama: „Aš čia, aš čia.“ Įdomu, ar ta pati čia nuolat atskrenda ir prašosi į vidų? O gal šiaip. Kaip ir ji, ieško kažko, kad kas ją pastebėtų. Geraširdiškai nusišypsotų. „O gal atskrenda, kad užpildytų mano tuštumą. Kad taip neaidėtų nuo jos sienos, neužgriūtų ant manęs visu savo svoriu, man net nespėjus surast save iš naujo.“ Kvailoka mintis pusbalsiu. Zylė pakraipė galvelę, dar kartą stuktelėjo snapeliu į langą ir nuskrido sau. Jos sėkmės zylė. Paliko ją vieną su jos niekaip neprisotinama tuštuma, tuštybe, jos savęs iš naujo ieškojimu. Palinkusią prie viena linija sąsiuvinio kietu viršeliu...