Mano mintis ir vaizdinius kėgėbistiniai srutos turi – kurie mano mintis seka ir kankina kankinančiomis būsenomis, turi kompiuteriškai (kompiuterin) įsirašę, tik nežinau nuo kelintų metų.
 
Esu tas, apie kurį kalbama ir nepasakoma apie ką kalbama.
 
Dabar sako vyriškis, man grįžtant arba pargrįžus iš miesto, lyg kokią reziumė apie mano buvimą mieste: tai „Tu“, tai „Ne tu“ sako, tai „Tave“, tai „Ne tave“. Kiekvienas jų žodelis jaudina, bet veik nė vienas, tik labai retas leidžia suprasti, kaip jie naudojasi mano galva, mano mintimis. O kalba jie man erdve atskindančiais žodžiais, regis nuo 1994 metų. Iš pradžių prabildavo retai, bet ilgainiui kalbėjimas tapo kasdieninis.
 
Apie ką kitka parašius? Žymiuosi kilusias mintis ant kvadratinių popieriukų, jų jau kone keturios šūsnys; imsiu juos ir skaitysiu, o skaitydamas, kompiuterin perrašysiu.
 
Girdžiu, jau kelintą kartą, per „Lietaus“ radiją uždainavo apie mane pasišlykštėtinu ir pagiežingu balsu: Mano mergaitė kokia man graži ir meili!, kokia ji nuoširdi ir nuostabi, kurią be krašto myliu, kai pažiūri – net širdis apsąla.
Bet aš ne mergaitė, o Jonas Baranauskas.
 
 
Sausainiai
 
Rodos, kai pradėjau dirbti laikraštyje, atkreipė akis, kad kažką reiškia... sausainiai – kai jais vaišina ar vaišinamasi kokiame nors nedideliame, inkliuzyviniame prisėdime prie stalo, dalykinius reikalus sutvarkius. Gaudavau ir aš tokių sausų vaišių, ir iš to susidariau nuomonę, ką tai reiškia (jei išvis ką nors simboliško reiškia): sausainius patiekėme todėl, kad šiame susitikime jokio šešėlinio veikimo nebuvo: tavyje, o gal ir savyje, nieko tokio nepastebėjome ir nepastebėjau. O šešėlinį veikimą aš dažnai drįstu vadinti kėgėbizmu.
 
 
Žiedo mūvėjimas ant kairės rankos piršto
 
Bijau sakyti ir nusišnekėti, bet tai labai svarbu ir ne mažiau įdomu. Man rodos, apvalaino, tokio, kaip vestuvinis, žiedo nešiojimą ant bevardžio kairės rankos piršto, daugelis vyrų perėmė iš manęs – bene nuo 1982 metų, nemažai metų, tokį žiedą ant bevardžio piršto nešiojau. Sidabrinį. Paprasčiausiai man taip patiko, taip norėjosi. Kaip dabar panelės, pavyzdžiui, užsinori sau kelnes prasiplėšti ant kojos, dažniausiai ant kelienių ir ant šlaunies, nors kelnės būna ir naujos. Taip ir aš, akių nuo jų ikšiol nenuleidžiantis: nors buvau jau ne tokio amžiaus, bet kaip jaunas auksinį vestuvinį žiedą nuo dešinės rankos piršto nusimoviau, ir užsimoviau ant kairės rankos piršto sidabrinį. Sidabras man atrodė tauresnis, kažkuo estetiškai turiningesnis, kažkoks su potekste ir malonus akiai savo negendančiu bolavimu. Bet iš kur aš tą žiedą ėmiau? Juk pirkti tokių sidabrinių žiedų nebuvo, kuris savo pavidalu kaip auksinis vestuvinis? Auksinį apvalainai vestuvinį galėjau „univermage“ nusipirkti, o sidabrinio tokio, apvalainai vestuvinio – ne. Pasielgiau šitaip, aiškus daiktas, paveldui nuostolingai: sidabrinę prieškario monetą – turėjau šio lobio bent aštuonias – vieną jų nunešiau į Prano Gudyno restauravimo centrą, ten ją priėmė žiedui nulieti, užrašė, davė kvitą, ir po kelių dienų atsiėmiau sidabrinį žiedą, taipgi ir su atlikusiu nuo jo sidabru. Šiandien bereikia tik stebėtis, kad vis dėlto tais metais, kai ne pirmo būtinumo valdišku patarnavimu galėdavai maždaug tik batus pasitaisyti, štai buvo galima oficialiai užsisakyti, kad net žiedą išlietų! Tokių poniškų visuomenei patarnavimų buvo nedaug. Vienas tokių – ilgainiui atsirado galimybė užsisakyti gražių rėmelių nuotraukai įsirėminti – ir šia paslauga pasinaudojau. Buržuazinis mandagumas, žinia, irgi egzistavo; sakykim, kavinėse (kurių nė vienos nebuvo privačios): rūbininkai padėdavo užsivilkti paltą, padėdavo ne tik merginoms, bet ir vyrams. Man ir pačiam kartą „Literatų“ kavinėje rūbininkas paltą užvilko, aiškiai neįtardamas, kad esu kiemsargis; bet kadangi stengiausi rengtis inteligentiškai, tai ir įtarti mano tarnybą nebuvo lengva; beje, kiemsargiai tada nebuvo uniformuoti, kaip dabar, rengdavosi kuo turėjo, bet vis vien prasčiau, negu, sakykim, bibliografas.
Paskui atėjo tokie metai, kai aš žiedo nenešiojau, jokio. Vėliau – ir tokie metai, kai gaujelė, mano didžiulei laimei, bangomis smarkiai nekankino. Buvo metas, kai mano gyvenime atsirado kažkokia, man jau per sunki, kasdien alinanti monotonija, ir neiškentęs nutariau kuo nors save papildyti, terptis į normalų gyvenimą. Todėl užsivilkau po džinsiniu kostiumėliu baltus marškinius ir vėl nusipirkau tokį pat baltą sidabrinį žiedą kairės rankos bevardžiam pirštui. Monetą lydyti, žinia, jau neprireikė, užėjau į parduotuvę ir žiedą nusipirkau, kaip sakoma, be eilės; galėjai, norint, tokių žiedų nusipirkti nors ir ant kiekvieno piršto. Bet čia, perkant, žiedą matuojantis... mane perspėjo: labai staigiai prie manęs priėjo visa juodai apsirengusi mergina ir rūsčiu veidu pasižiūrėjo į mane. Supratau, kad tai įspėjimas žiedo nepirkti. Bet aš nepaisiau šešėlinių žmonių gąsdinimo, ir tik tiek ji mane sudomino, kad buvo graži – gražaus veido ir gražios figūros. Vos žiedą nusipirkęs (už 20 litų) ir jau su juo eidamas iš parduotuvės, žiūriu ateina priešais kita maždaug tokia pati mergina, vėl juodai apsirengusi, vėl figūringa ir vėl graži, bet... ir rūsti, kaip ana. Tai irgi buvo perspėjimas. Liūdna pasidarė, kad tie, kurie mane seka, draudžia man žiedą nešioti. Bet – kad jau nusipirkau – nešiojau,.. o tas merginų įspėjimas, pasirodė, deja,.. tuščias, bereikšmis, ar vien gąsdinantis nebuvo: kėgėbistinių srutų gaujelė, už „puikybę ir pralinksmėjimą“, mane vėl pradėjo kankinti... sunkiomis kankinančiomis būsenomis, blogąja savijauta skaudesne negu iktol, kankinimui panaudodami, kaip jau šimtą kartų sakiau, kažkokias bangas. Supratęs, kad čia ir žiedo nešiojimas „kaltas“, žiedą (kai kam) padovanojau ir likau vėl nežieduotas. Tas kėgėbistų nenoras, kad šitaip žiedą ant bevardžio piršto nešioju, sutvirtino mano nuomonę, kad daugelis vyrų tokį žiedo nešiojimą ant kairės rankos bevardžio piršto perėmė iš manęs. Šitaip žiedą nešiojančius, daug metų matydavau ir per televiziją (gal net nuo 1984 metų).
Metams kitiems praėjus aš tokį pat sidabrinį žiedą... radau. Nesakysiu kur. Pasiėmiau, bet nešioti nė neketinau, nes buvau jau aiškiai pajutęs, jog kėgėbistai baudė kankinimais ir už tai, kad jį buvau užsimovęs ir nešiojau (gana ilgą laiką). Užnešiau jį į lombardą vienoje maisto parduotuvėje, parduoti. Dažniausiai parduotuvėje įsikūrusį rasi lombardą. Priėmėjas žiedą apžiūrėjo per lupą, ir sako: „Du litai!“. Suprantama nustebau, žiedą atsiėmiau, įsidėjau kišenėn ir eidamas dvejojau: gal jis tyčia tokią kainą pasakė, o ne kiek iš tikrųjų žiedas vertas užstatyti. Juk jau labai seniai pastebiu, kad, kai man kas nors pasako kiek turiu mokėti, tai pasako skaičių, kuris visą laiką būna kažkoks kėgėbistinis, lyg iš anksto ir iš aukščiau nustatytas. Atsirado problema, kur tą žiedą padėti: daug neaiškinsiu, kodėl negalėjau namie jo kur nors užkišti, nors esmė tokia: bijojau, kad žiedas vėl neatneštų kančių. Kitądien į darbą važiavau pro miesto centrą, ne tiesiogiai; ir šitaip bandžiau kombinuoti, kad mane nuo kankinimų, ir nuo sekimo amnestuotų. Centre užėjau į parduotuvę priešpiečiams (kurie būdavo pusryčiai ir pietūs kartu, ir kaip tik dėl to buvau sveikesnis, negu dabar) ko nors pigaus nusipirkti. Žmonių ryte parduotuvėje vienas kitas, bet taip nebūna – tokio ryto nei vakaro – kad nė vieno nebūtų. Eilėje prie kasos stovėjo jauna mergina, tokia jauna, kad man ir užkalbinti būtų nemandagu, tikrai nė dvidešimties neturinti. Staiga ji pati užkalbino mane: „Gal turite nuolaidų kortelę, pasinaudoti?“ Mielai jai padaviau. O kol ji mokėjo kasininkei pinigus, žiedą staigiai iš kišenės išsitraukiau ir... įmečiau jai į palto kišenę, buvo ne vasara. Tokį planą buvau jau sumanęs: atiduoti žiedą kokiai nors merginai, ir štai proga pasitaikė. Bet mano nelaimei... žiedas nenuslydo kišenės gilumon, bet liko ant pirštinės, kišenėje įkištos ir ji... tai pamatė. Nė kiek nesutrikusi – jauną žmogų rečiau sutrikdysi, nekaip seną – ji pasakė „Na jau ne“ ir atkišo žiedą man atgal. Labai susigėdęs paėmiau, ir toliau jau pėsčiomis į darbą eidamas įmečiau tą žiedą į upę (beje, nusigręžęs mečiau, kad gaujelė nepamatytų, ką padariau, nes ką mano akys mato, to kažkiek mato ir gaujelė. Viską slėpdavau, kad jie išgaištų nuo informacijos apie mane ir iš manęs nebuvimo, informacijos, kuria maitinasi sekdami mano galvą, ar bent nuo informacijos nepritekliaus.
O visiškai paaiškėjo, kad KGB gaujelė žiedo šitaip nešioti man neleidžia, paaiškėjo štai kaip, štai kaip bandė atgrasyti nuo jo mūvėjimo: naktį bangomis jie man parodė kairę mano ranką; ant bevardžio piršto matėsi toks pat kaip vestuvinis apvalainas žiedas, bet jis buvo,... o siaube,.. aptrauktas... natūralia žmogaus oda! Net pašiurpau. Tai štai ir aišku: daugelis vyrų tokį žiedo nešiojimą tikrai perėmė iš manęs. Tik nežinau kokiu tikslu perėmė: gal iš solidarumo, o gal vien dėl pamėgdžiojimo, gal ir dėl pasityčiojimo, gal politiniai spekuliantai tokius vyrus suklaidino, kad jie mūvėtų žiedą kaip aš – ant kairės rankos bevardžio piršto – sunku man suprasti. Dabar ši „mada“, regis, jau besibaigianti. Beje, šitaip buvo ir su mano plaukais: kol, užsiauginęs juos ilgus, nešiojau gumele užsprandėje perrištus, tai yra kaselę, tol matydavau daugelį vyrų irgi šitaip plaukus nešiojant, o kai kaselę nusikirpau, daugelis nusikirpo taip pat. Vienas jų nusikirpo net ir toks, kurio nė pavardės negalėčiau pasakyti (kalėjime sėdintysis, bet per televiziją buvo rodomas).
Čia buvo galima sužinoti ir tai, kaip aiškiai ir detaliai nusikaltėliai gali vaizdą bangomis man parodyti: aiškiausiai matėsi, kad ant žiedo – žmogaus oda, net ir odos spalva, kokia žmogaus ji yra iš tikrųjų aiškiai regėjosi. Tokiu stebėtinu detalumu jie gali parodyti bet ką, ir, be to, per kažinkiek kilometrų nuo manęs būdami! Ar kaime man esančiam vaizdus rodydavo, kaime, kuris už pusantro šimto kilometrų nuo Vilniaus, ar Vilniuje rodydavo, galėdavau nors ir plauką pamatyti, nors būdavau užsimerkęs, ir regėdavau tai, ko natūroje prieš akis, aišku, nebūdavo. Aš tarsi akyse ir tarsi akimis, tarsi natūraliai matydavau, ką jie rodo ir jau seniai tuo nesistebiu, nes „rodymai“ tęsiasi, trunka jau labai daug metų (gal net nuo 1993 metų), visą laiką tetroškau, kad kuo greičiau liautųsi mane terorizavę (ir dabar retkarčiais ką nors parodo).
Netikėtai prisiminiau, dar vieną jų „rodymą“ (rodymų buvo tūkstančiai, kasnakt, po kelis kartus, ką nors rodydavo, o kartais ir dieną. Šit kartą darbe Lietuvių kalbos institute egzekutoriai bangomis įjungė man tokį žiaurų ūžimą, lyg plačiai ūžiantį spengimą galvoje, o dar ir dusinimą, kad neatlaikęs, išjungiau kompiuterį ir parvažiavau namo. Iškart atsiguliau lovon, nors dar nė vidurdienio nebuvo. Atsiguliau ir paprašiau balsu kuo nuolankiausiai, ko iktol gal dar niekad nebuvau prašęs: „Užmigdykite mane“ (jie bangomis mane užmigdo ir pažadina). Tai ką jie į tai! Parodė... dvi baltas špygas viena prie kitos. Ranką maždaug iki riešo su špyga parodė. Įdomiausia, kad abi rankos buvo visiškai baltos, lyg baltomis kalkėmis nudažytos. Tada, ką špyga reiškia supratau, kaip ir kiekvienas suprastų, bet kodėl špygas parodė būtent dvi?! Na, ir tai gal įmanoma išsiaiškinti. Bet kodėl parodė būtent baltas, ikšiol negaliu suprasti, kai tas špygas prisimenu, mintyse atgaminu jas, matytas gal prieš šešetą metų. Buvo kaip kalkėse, ar kreidoje rankos pamirkytos – tokios baltos. Taigi neužmigdė jie tada manęs, ir toliau dusino, kankino, ir tik kai naktį užmigdė, kankinimo nejaučiau (kol miegojau). Bet nedaug tada duodavo pamiegoti.
Tai ar simbolizuoja sausainiai nekėgėbizmą? Vargu ar kas nors imtųsi nagrinėti dabartinę bendravimo simboliką, kuri dažnai posovietinė. O štai ką apie sausainius rašo Viktoras Hugo: „Sausainis tamsia simboline kalėjimų kalba reiškia: nėra kas veikti“.
 
Vilniuje, 2016, 2017 metai
 
P.S. Kai šį rašinį parašiau, iš nusikaltėlių buveinės paliepė, tiksliau, patarė, man jį išmesti ir pridūrė, kad mano, kaip Kristaus, misija dar neatlikta. Bet aš nesu tikintysis. Beje, turėjau knygą pavadinimu „Kristaus misija“, gražiu spalvotu viršeliu. Padovanojau ją savo vaikystės draugui Broniui, nes skaityti neketinau.