Rykšta nemigos siūlės,
Rieda žemėn išplyšus mėnulio saga,
O dangus –
Lieka vienas, nuliūdęs
Su širdim  –
Jau apnuoginta ir atlapa...
 
O tada –
Skaudink, žeiski kiek nori...
 
Ne, nereikia –
Į medį triskart.
Spjauk per petį, į tylą žegnoki,
Smėlio laikrodį versk dar ir dar...
 
Ir vis tiek –
Pinsis kojos per šokį
Plazdant šilko suknelės skvernams,
Nes klaidų nekartot neišmokai,
Nors žadėjai – ir sau,
Ir Dievams...
 
Gal geriau –
Pasiduoti nei būti
Prie šešėlio tamsoj prikaltai?
Pirštai pameta pulsą
Truputį –
Išsitaško šampano purslai...
------
Ach, tos naktys...
Apsiaustui nuslydus
Ima skaudžiai perštėti giliai ...
 
Ir vėl skelbiu –
Už sagą – radybų! –
Be skylučių,
Sudilus visai...