Netiesa, kad sniegas švelnus –
Juk užpusto gėles languos –
Niekuomet jis neleis pajust
Ir neleis man tavęs paguost.
 
Plaukų kvapą gersiu kasnakt,
Liekną kūną glausiu mintim –
Aš galėčiau savęs netekt,
Jeigu būtumei tu arti...
 
Ilgesys ištirpins pusnis,
Trumpam žemę apsems vanduo.
O po to vėlei snigs ir snigs –
Veidas snaigių migloj baltuos.
 
Ir nekris naktimis lašai,
Tylų balsą sugers pūga:
Man akių tavo per mažai,
Tik nemoku žiūrėt atgal!
 
Negaliu suskaičiuot dienų,
Kai sekundės virto šarma.
Aš tavim vis dar gyvenu –
Tu dar čia, kaip ir ši žiema.
 
Bet žiema dėl to nekalta...
Tad kartosiu aš dar nekart:
Liksi mano tu visada,
Nors nemoku sugrįžt atgal...
 
 2017 kovo 16 d.