Iš molinio dubens
Ir iš raudančios svirties
Jau seniai mes išėjom –
Savo vieškeliais ėjom...
Tik gandralizdis liko,
Kad sugrįžtume kartais –
Kaip paukščiai
Į tėviškę grįžta
Ir numeta plunksną...
Ir trobelė dar dunkso,
Kur dažnai praeity
Buvo gimę vaikai –
Maži broliai
Ir seserys mažos.
Kur juos supo lopšy...
Mūsų dūžtantis laike,
Ten gandralizdis šviečia
Ir gyvybe alsuoja sodyba...
Prisiminsiu vis ajero skonį
Ant duonos...
Ir bulvinį lietuvišką blyną,
Kuris kvepia spirgučiais
Ir dūmu, ir kaimiškos
Krosnies alsa...
Laike, o dūžtantis laike,
Kodėl skubam gyventi
Ir į klegantį šurmulį
Miestų
Nešam meilę
Ir nerimą savo.
Įsileisiu į širdį nubėgantį laiką,
Bet neduš atminimų šviesa.
Mintimis čia sugrįšiu, pareisiu,
Prausiuos tėviškės klonių rasa.
Ten ir žvaigždės kitokios –
Ten ieškom jaunystės...
Panardinsiu ten ilgesį savo,
Laike, laike, o dūžtantis laike,
Kaip toli mes abu nukeliavom.