Mes kalbėjomės tarsi paukščiai,
Pilni žodžių be pabaigties,
Ir kvatojomės taip sočiai,
Lyg pabėgę nuo savo mirties.

Žvilgsiais glostėm viens kito veidus,
Juose buvome gražūs labai,
Ir kai lietėsi mudviejų rankos,
Tirpo viso pasaulio ledai.

Kai artėdavo žingsnių aidas,
Taip norėjos išvyst greičiau
Tas akis, rankas ir tą veidą,
Ir tą šilumą justi greičiau.

Ir be jokio baimės šešėlio
Vienas kitą glaudėm stipriai,
Kol aušra pro blakstienas prašvito
Ir laimingi spindėjo veidai.