Tavo lūpos, mergužėle, tarsi vyšnios.
              Chrizantemos taip nežydi, nei bijūnas.
              Ir nevertas, kas tavęs dar nepažįsta –
              Nei prie kojų tau priklaupęs, nei klajūnas.
 
              Baltą žiedą aš nuskyniau tau po kojų –
              Atiduodu visą puokštę tau lelijų.
              Tau už vyšnias aš šiandieną padėkojau,
              Ir lietus smėlėtą taką vėl nulijo.
 
              Tavo lūpos, mergužėle, kaip aguona.
              Tu pati seniai esi tarytum vynas.
              Alkanajam tavo lūpos tarsi duona –
              Viskas tavo, mano miela, kaip gėlynas.
 
              Jūros vėjas prisirpino tavo lūpas.
              Dėl jų grožio, mergužėle, aš nekaltas –
              Na tai kas, kad prisirpimas man parūpo.
              Išnokino girtas vėjas, ir nešaltas.
 
              Baltą žiedą aš nuskyniau tau po kojų –
              Kvapnų žiedą baltą baltą net nakčia.
              Prie to žiedo aš išalkusis nakvojau
              Ir mačiau kokia sudylanti delčia.
 
              Vilniuje, 2013 m. birželis