Lietus kai lyja, atmintis atgyja,
Kai krintantys  lašai
Stogais srovena,
Tarsi prabėgęs laikas kalba.
Vėl pasibeldžia į manas duris
Ir vėl sudūžta, tarsi lietaus lašelis mažas
Atsitrenkęs į asfaltą.
Matau, aš vėl tave matau.
Nutviekstas saulės sodas
Vis dar žydi ir tu po obelim sena,
Gėlėta suknele, kakta raukšlėta,
Rūpestis veide.
Kaip būtų gera, kad lig šiol
Aš vis dar tavo glostančias rankas turėčiau,
Priglusčiau prie tavęs
Ir pasijusčiau vėl maža, tarsi lietaus lašelis
Vėjyje virpėčiau.
Tik neišeiki, vizija, prašau! Akimirką pabūki,
Sekundės dalį nors mažytę po obelim balta.