Įsiklausyk. Dangus prabyla,
Nejau tik aš garsus girdžiu?
Galbūt lietus lašais į tylą,
O gal pradžia pačių pradžių?
Tikėjimas, viltis, dvejonės,
Sunkumas slegiamų pečių,
Vėl pro mane praėjo žmonės,
Aš jų alsavimą girdžiu.
Girdžiu kvėpavimą į tylą,
Nakties balsu mane šauki,
Šakom pavargę rankos svyra —
Beržų baltumas paupy.
Įsiklausyk. Ir vėl tas vėjas,
Pašėlęs šokis debesų.
Pareiti į tave norėjau,
Bet tavyje dar vis esu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-04-13 23:13:26
Sklandžiai surimuota. Pabaiga liuks.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-04-13 08:03:54
Gerai, kad esate ir džiaugiatės jausdama būtį, todėl ir gražiai rašote, linksmų Velykų!
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-04-12 23:36:21
Ak tie įkyrūs jausmai.... Kodėl jie tokie neįveikiami?..