Šeštadienį iš pat ryto pajutau, kad mūsų namuose kažkas ne taip. Tiesiog ne taip, kaip visomis kitomis dienomis. Tokius dalykus jaučiu tik man vienai suvokiamu būdu. Viskas tarsi buvo taip, kaip įprasta: Florestanas jau buvo atsikėlęs, namai jau kvepėjo rytmetine kava, jis jau krapštėsi savo darbo kambaryje. Tačiau tas „ne taip“ – absoliutus nonsensas (!) – buvo toks netikėtas, toks nesuderinamas su Florestano įpročiais ir  veiksmais, kad aš sutrikau, ir ne be pasekmių.

Pajutau, kad Florestanas drožia dūdelę: pasiėmęs obels ar liepos vamzdelį daro dūdelei skylutes. Medžio drožlelės byra tiesiog po jo rašomuoju stalu. Dalį drožlelių jis paspiria koja toliau po stalu, kitą dalį – po  radiatoriumi, kad ne taip matytųsi.

Visa tai pusė bėdos, bet gerai žinau, kad Florestanas visiškai nieko neišmano apie dūdeles. Iš kur jam  žinoti, kokiu atstumu turi būti viena nuo kitos dūdelės skylutės? Juk jei bent dešimtąja milimetro dalele tarp skylučių bus netikslus atstumas, paprasčiausiai dūdele nebus galima gerai pagroti nė vienos melodijos. Be to, nors Florestanas ir labai  talentingas savo srities mokslininkas, muzikinės klausos prasme genetika jam tikrai nebuvo palanki. Dažnai svečiuose mygdavau jo koją, kai bandydavo su kitais užtraukti užstalės dainą.  

Man pradėjo niežtėti kaulus. Mintys karštligiškai sukosi tarsi spalvoti loterijos kamuoliukai su skaičiais. Mūsų stabiliame lizdelyje pasijutau nebestabili. Nežinojau, ką daryti. Bijojau. Bijojau būsimos dūdelės garsų. Mano muzikaliosios ausytės šito tikrai nepakels. Prisiminiau, kaip dar paauglystėje ir muzikos studijų metais girdėdavau kiekvieno pūtiko „kiksus“, dainininkų „gaidžius“ ir šiaip kiekvieną netikslią intonaciją ar neskoningą interpretaciją. Tai sukeldavo subjektyvų nepasitenkinimą, sumaištį, palikdavo krūtinėje kiaurymę, galima sakyti – įvarydavo ligą.

Bet Florestanas sau ramiausiai  drožė dūdelę. Po kurio laiko iš jo kambario jau sklido atskiri dūdelės garsai. Jis ją bandė. Atskiri garsai man pasirodė ne tokie baisūs, kaip tikėjausi. Aišku, iki mano mėgstamos Pano fleitos toli kaip iki Las Vegaso, bet tembras, sakyčiau, visai  pakenčiamas. Po to, girdėjau, kaip Florestanas bando sujungti kelis skirtingus garsus, kažką panašaus į gamą.  Ir prasidėjo...

Prasidėjo kasdienis liurlinimas. Sakau liurlinimas, nes Florestanas bandydavo groti visomis savo pasidarytomis dūdelėmis, kurių skylučių taip ir nepavyko teisingai išpjauti, ir nė su viena dūdele iš tikro nebuvo įmanoma muzikuoti. Bet parėjęs namo jis vis tiek pirmiausia puldavo prie tų savo dūdelių ir liurlindavo.

Jaučiausi lygiai taip, kaip paauglystėje. Dar blogiau. Nuo nesėkmingų Florestano bandymų pagroti Bethoveno IX-osios patosinį finalą „Džiaugsme, dievybės aide“ pagal Šilerio odę aš susirgau. Susirgau, kaip ir Bethovenas, tikrų tikriausia kurtumo liga. Visa mano elgsena, mimika, poza bylojo apie kurtumą –  vienintelę įmanomą mano egzistencijos būseną. Tik į kurtumą, į jį vienintelį,  man beliko įsikniaubti ir jame ištirpti. Jaučiau, kaip nyksta mano kūno ir veido grožis. Kaip aš visa tyliai ir oriai išnykstu. Viskas.  Manęs nebėra.

Nepamenu, kaip atsidūriau didmiesčio centre. Ilgai trypčiojau prie muzikos instrumentų parduotuvės. Tarp dirbtinių rožių, spalvoto stiklo gabalų ir audinio klosčių vitrinoje buvo eksponuojami įvairiausi instrumentai: fleitos ir obojai, smuikas, violončelė ir saksofonas, variniai pučiamieji, perkusijos ir net Havajų gitara. Giliai savyje girdėjau kiekvieno instrumento tembrą, kai kurių klasikos kūrinių fragmentus. Galiausiai apsisprendžiau ir įėjau į parduotuvę.

Florestanas pasirodė ne toks jau ir negabus muzikai.

Neilgai trukus kone už mylios nuo mūsų lizdelio galėjai girdėti išilgine fleita atliekamas nesudėtingas melodijas...

Vėliau – net Bethoveno IX-osios finalo temą...