Kiek aš gyvensiu
svarbiau,
negu kiek pinigų turėsiu.
Manau, maždaug 140 metų,
kaip Jobas.
 
Nes žiūriu,
KGB ir Jobu mane vadina.
Dar ir Jobu. (Bet retai).
 
Nesvarbu.
Viską laikas parodys ir rodo.
 
Laikrodis už nugaros tiksi man berašant,
kurio kas vakaras nepamirštu prisukti,
ir to užtenka
man ir mano kambario aurai.
Ir nereikia jame mikrofono,
nes mikrofonas kėgėbistams
yra pati mano galva:
jie seka mano mintis. Sic!
 
Bet neužtenka KGB gaujelei, to kad seka.
Jie ir kankina mane nuotoliniu būdu.
Šias dienas –
dirbtiniu slogavimu, nosies užgulimu.
 
O reklama patarinėja
kokiais lašais nuo to vaduotis.
 
Tad štai ir eilėraštis
yra nei eilėraštis, nei dokumentas.
 
Bet labiau dokumentas.
 

                   Vilniuje, 2014 metai, kovas