Laisve, motinos pieno gurkšni,
Kalbos lobi, įprasminęs savo būtį „Vargo mokykloj“,
Tryptas, plėšytas, degintas žodi,
Slėptas užanty ir rūsiuose...
Kas tu esi, laisve?
Žemė tėvų, kalba prigimtinė?
Istorijos žingsniai kraujuoti –
Kaip džiaugsmas, kaip skausmas, kaip lūkestis,
Kaip malda, išnešiota širdy dar patamsiuos...
Kas tu esi, laisve?
Sudiržusios motinos rankos
Ir jos žodžiai, kurių niekada neužmirši,
Nes jie – laisvės šaukliai, nes jie – prigimtinis paveldas,
Nes jie – dvasios ugnis ir didybė...
Tavyje, laisve, telpa pasaulio harmonija –
Kaip suvokta pareiga,
Kaip skaudi atmintis, kurią pamatuoja tik Dievo valia
Pažymėtas likimo matmuo.
Tavoji duotybė – lig skausmo, ligi dangaus,
Nes tu, laisve, – prigimtinis troškimas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...