Nebrisi... O kam? Juk per gilios čia pusnys –
Daugiau palieki, nei po kojom matai.
Nors kartais ir žiemą pražysta šalpusniai,
Bet ten, kur tankmė, samanų pamatai.
 
Sapnuoja beržai baltą liūdesio miegą –
Šarmotas, skaudus... Ir negali prabust...
O kam? Juk ne kovas, tad medžiams belieka
Tikėt, kad atšils ir pavasaris bus.
 
Dabar net šaltiniai sustojo, sustingo
Ir upės sukaustytos ledo glėby...
O kam, pasakyk, visa tai reikalinga,
Jei vien tik atodūsy vėjo telpi?
 
Nebrisi, žinau – snaigės kelią užklojo
Paklode balta ir užrišo akis...
Man, regis, rankas aš ištiesiu ir tuoj jau
Tave palytėjus gamta vėl atgis.
O kam? Jei tyli...
.....................................................................................
 
Ir žiema nesibaigia,
Ir tįsta varvekliuose mudviejų laikas....
 
 2016 sausio 6 d.