Tris dienas, pradedant nuo šių metų balandžio 5 ankstyvo ryto; kompiuterį įsijungiau tik trečios dienos vėlai vakare ir įkėliau savo feisbuko paskyroje nuotrauką su užrašu „Barikados griovys prieš rusų tankus prie Parlamento 1991 metais. Tai itin vertinga nuotrauka. Fotografavau iš „Lietuvos aido“ redakcijos kabineto, tada dirbau jame korespondentu, o rezidavo tada tas valstybės laikraštis, jo redakcija, iš kur fotografavau: Gynėjų g. Nr. 3, Vilniuje (rezidavo tuose pačiuose rūmuose, kaip ir Parlamentas). Mano fotografija ir fotografinė nuosavybė“. Kai pradėjo tą dieną bangomis kankinti mano kūną, tai neturėdamas kur dėtis, pradėjau vaikštinėti: iš savo kambarėlio ir atgal (dar ir fizinį skausmą bangomis pradėjo įjunginėti, šonuose). Bežingsniuodamas ir ieškodamas kokio nors, nors ir menkiausio iš kančios išsigelbėjimo, paskambinau Labdaringai pagalbai telefonu 880028888. Atsiliepė mergina. Ėmiau aiškinti, kaip seno raugo nusikaltėliai kankina mane nuotoliniu būdu, kad dėl to daug sykių kreipiausi į teisėsaugos institucijas, bet šio nusikaltimo teisėsauga nenutraukia, todėl net skelbimą prisilipdžiau ant lango stiklo savo kambarėlyje: Išduok teisėsaugai tuos, ir jų buveinę, kurie seka mano mintis, mano judėjimą ir seka mano mintis – Jonas Baranauskas, t. 861399523. Pasakiau, kad ir feisbukan kankinimų aprašymus esu įkėlęs. Kalbėjau su ja kokį pusvalandį. Ji klausė, ką matau aplink save, ir aš viską nupasakojau. Marširuodamas, per savo kambarėlio langą seniai mačiau, kad lauke stovi du jauni vyrai, bet to jai nepasakiau. Kai vaikščiodamas prieidavau prie savo kambarėlio lango, negalėdavau jų nepamatyti. Merginai to nepasakiau, nors norėjau pasakyti, bet, sakytum, mane kažkas stabdė nuo to; tokių „stabdymo“ atvejų man yra labai daug pasitaikę. Pokalbio pabaigoje ji man patarė eiti į gryną orą, į lauką. Baigęs pokalbį, aš taip ir padariau. Aš jau rengiausi, o tie išmatos už lango dar tebestovėjo: manęs kenkimui stovėjo. Šis, ir šitoks, ir visoks kitoks psichologinis kenkimas mano sveikatai trunka jau maždaug 20 metų. Tie dėl manęs už lango stovintieji, kartais man pasidaro tokie šlykštūs ir kenkėjiški, kad rodos šūvį paleisčiau (bet gerai žinau, kad to nepadaryčiau niekad ir niekam).
Tas pat darosi man žvelgiant ir pro kitą mano buto langą, per kurį matau iš virtuvės. Per virtuvės langą matosi kelias, kuriuo nuolat dėl manęs pavažiuoja mašina, irgi jau tiek pat metų. Šit naktį gaujelė bangų srautu mane pažadina; aš paskaitau knygos vieną kitą puslapį, prieš tai vonioje nusiprausęs, ir sėdu prie kompiuterio. Prausiuosi ir naktį todėl, kad būna įjungę nemalonų poveikį veido odoje, ar dirbtinį akies apsiblausimą, tad šaltu vandeniu pabandau pasigaivinti. Dar ir dantis išsivalau, nes dažnai visokį nepakenčiamą pojūtį ir burnoje būna įjungę: pavyzdžiui, dirbtinį burnos džiovinimą, tad šaltu vandeniu skalauju, visą stiklinę ir išgeriu. Įjunginėja dirbtinio saldumo jausmą, kuris toks šleikštus, kad neduok Dieve, daug šleikštesnis, nekaip sušąlusių bulvių užvalgius šleikštumas randasi (virtų, žinoma). Taigi eidamas vonion praustis, kiekvienąkart pamatau: kelyje stovi mašina su įjungtais žibintais – tamsoje, vidury nakties – antrą ar nors ir trečią, ar ketvirtą nakties valandą: priklausomai nuo to laiko, kuriuo aš eisiu į tualetą, ar į vonią, ar į virtuvę ir tas šviesas pamatysiu; virtuvėn naktį tenka nueiti dar ir todėl, kad gaujelė bangomis įjungia man dirbtinį norą užvalgyti. Baisų pasišlykštėjimą ta įjungtom šviesom stovinti mašina man sukelia; kenkėjų išvis jokių negaliu pakęsti, o šie dar ir kėgėbistiniai. Kad toks veikimas yra kėgėbistinis, nežinau, ar kam yra abejonių. Yra išlikęs kėgėbistinis tinklas ir labai daug žmonių jame yra, labai daug kas jame aktyvūs – aš tai pastebiu, juntu, nors konkrečiai nežinau nieko. Matydamas dėl manęs stovinčią mašiną pagalvodavau: jei nueičiau ir pasižiūrėčiau jos numerių, tai per tai būtų galima aptikti KGB gaujelę, kurie seka mano mintis, ir kankina mano kūną kažkokiomis bangomis. Bet niekad nemėginau tai padaryti. Atrodė ir per sunku, ir beviltiška. Juk jei ir eičiau, tai kol prieičiau, mašina nuvažiuotų, mašinos ekipažui gaujelė laiku duotų ženklą pasitraukti, ir aš tik tuščią vietą rasčiau ten, kur jie stovėjo. Kaip tik šitaip buvo ir su tais dviem vyrukais, kurie ilgai stovėjo už lango, man po kambarį vaikščiojant.
Tai ką aš vienkart naktį padariau, pamatęs stūksančią kelyje kenkėjų mašiną? Pradėjau virtuvėje staigiai pakaitom žybčioti šviesą: ją tai įjungiu, tai išjungiu, tai įjungiu, tai išjungiu. Šitaip žybčioti ilgai nereikėjo: jie iškart pasišalino, pasuko kažkur į šoną. Ir iš to buvo aišku, kad jie žino, dėl kurio aukšto, dėl kurio lango jie stovi erzinimui vidurnakty su įjungtomis šviesomis, namas, kuriame gyvenu – šešiolikos aukštų. O iš kankintojų buveinės, kurie bangomis kankina, išgirdau, į mane erdve atskriejusį jų žodelį: „Brakšt!“, kurio, kaip ir kitų jų žodelių, nesupratau, ką reiškia.
Bet tuo pavarymu nieko nelaimėjau, kaip turbūt nebūčiau laimėjęs ir bet kuriuo kitu atveju: kitą naktį mašina toje pačioje vietoje irgi stovėjo... tik jau užpakaliniais žibintis į mane, šviečianti trimis raudonais „stopais“ – nakties tamsoje jie matosi ypač ryškiai. Nuo tol pradėjau iš vakaro uždarinėti virtuvės duris, kad nematyčiau tų dėl manęs stovinčiųjų, tačiau ryte jas atidaręs pamatau, kad toje nakties vietoje stovi mašina būtinai... raudonos spalvos. O dėl tų už lango „budėjusių“ vyriškių, tai, kai išėjau į lauką... tai toje vietoje, kur jie stovėjo, buvo visiškai tuščia, nebuvo jų nė kvapo. Vadinasi, kada pabėgti, komandą jie gavo iš tų, kurie seka mano mintis ir kankina mane. Patraukiau iš savųjų Fabijoniškių į miestą vaikščioti dėl to, kad kankino bangomis, kankino labai smarkiai. Kad nusikaltėlių gaujelė negirdėtų ką vaikščiodamas mąstau, panosėje nuolatos niūniuoju dainelę „Rožė ta, kurią man dovanojai, jau seniai pagelto ir nuvyto“, arba kokią nors kitą, ir tik į autobusą įlipęs lūpas sučiaupiu. Tai dar visiškai naujas mano atradimas, nors kažkiek jau yra ir buvęs, bet labai seniai, kai taip smarkiai dar nekankindavo.
Būtiniausia pažymėti, kad lyginant kenkimą man tų, kurie už langų budi, tai kankinimas bangomis yra tiek sunkesnis kentėti, kiek sunkesnis jautis už blusą, ar utėlę.
Antra vertus, jei protingesnis būčiau, tai turėčiau džiaugtis ir didžiuotis tais, kurie dėl manęs už lango. Deja, natūra lėtai, ir mažai kam, keičiasi. Dėl kankinimų sunkumo vaikštinėti po miestą važiavau dar ir antrą, ir trečią dieną. Gaujelė apytikriai leido suprasti už ką šitaip smarkiai kankino: kad feisbukan keliu nuotraukas ir tekstus, kuriuose vadinu juos, kankintojus, KGB srutų gaujele. Bet kaip juos vadinti, jei jie ne kitokie! Juk daugiau niekam aš nesu skolingas tik KGB organams. Juk argi kankintų mane taip žiauriai kas nors, kam aš niekuo nenusikaltęs! O ir minėtiems organams labai labai toli gražu nesu nusikaltęs tiek daug, kiek daug jie mane kankina. Kankina kankinančia būsena kasdien. Taigi ir dabar. Dar ir fizinį skausmą – aštrų, abiejuose kūno šonuose, įjunginėja. Kartais, kai šį skausmą įjungia, tenka susirietusiam eiti į tualetą, o ir spygtelėti, bei stūgtelėti nuo dirbtinių dieglių. Septyniolika metų, beveik niekaip, žinoma, ir raštu jiems nesipriešinau, bet jie vis tiek manęs neamnestavo!
Šitaip jie man neleidžia kurti beletristikos, o vis aprašinėti, kaip kankina mane – jei viešinsiu, kaip kankina, tai gal nebekankins, to tikiuosi.
 
Vilniuje, 2017-04-09