Mano rankinėje ruduo! Vienoje kertėje šypsosi laimingas tamsiašonis kaštonas, kitoje – daigą išleidusi gilė. O gal reikėjo ją pasodinti į žemę? Išaugtų tautos stiprybės medis. Bet aš – savanaudė, man patinka, kad ji čia. Ir mažą klevo lapą kišenėlėje turiu. Visada maloniai su juo pasisveikinu. Savo spalvingumu jis man primena, jog gyvenimas ne tik baltas ar juodas. Jame matau visą dienos džiaugsmų ir liūdesio spalvų paletę. Susimąstau... gerai, kad lietus čia neužsuka – sušlaptų mano mylimos poetės knygelė. Mažutė ji tokia. Ir eilėraščiai mažučiai, tarsi būtent šiai knygelei rašyti, bet prasmingi ir gilūs. Dar kaskart sutinku vaikų padovanotą ilgakoję lėlę. Raudonskruostė ji, tikra gražuolė. O svarbiausia – visada šypsosi. Jaunėlė mano įdėjo, kad apie jas dažniau pagalvočiau. Tarp senų teatro bilietų savo aptrintais šonais šviečia laiškas, rašytas ir neišsiųstas brangiam žmogui. Žodžiai po vieną vis išlenda, pakalbina. O gal dar laukia? Gal išsiųsiu kada... Ir kokia gi rankinė be širdžiai mielų niekučių – draugo kažkada iš pajūrio parvežtas gintaro gabalėlis šildo delną, dar apvalus stiklo kamuoliukas su žuvytėmis viduje... Sėdžiu rankas giliai panėrus į jos vidų ir suvokiu, kad čia telpa ne tik ruduo.

Mano rankinėje po lašelį sudėtas visas moters gyvenimas.