Susidraugauti su senatve, 
Į save kritiškai pažvelgt, 
Nusiramink, širdis pasakė, 
Pažvelk į veidrodį ir nusilenk. 

Tai tik gyvenimiškas farsas, 
Krūtinėje vėl spurdanti širdis, 
Gal ji ištrūkti nori ten, kur 
Vien nerimas ir sumaištis. 

Kaip man išlįst iš savo seno narvo, 
Jam reikia stogą pataisyt, 
Įstiklinti kreivus du langus 
Ir slenkstį griūvantį atstatyt. 

Kaip norisi paliesti žemės gruntą
Ir panardint į jį rankas, 
Tačiau ranka jau nebejunta, 
Kaip kyla žemiška dvasia. 

Sėdžiu nurimus, lyg obelis kuprota, 
Tiek daug išpjaustyta šakų, 
Tačiau viena šakelė dar lapota, 
Kaip gera ją man prie savęs priglaust. 

Priglaudus jausti jos širdies plakimą, 
Ir visus nerimus išskleist greičiau žiedus, 
Ar pasipuoš dar vaisiais gyvybingais, 
Tai žino tik vienintelis dangus.