Sėdėjom du – prigludę, bet sušalę –
Gal nesupratę, galbūt alkani
Žalios spalvos – jau prarastų birželių...
Sėdėjom du – abu labai seni.
 
Tad nederėjo tąsyk ryto rėmuos
Veidai žibuoklių nekaltom akim
Ir rūko draiskanos, ir vanduo šėmas
Ir saulė ta, kur vėlei veržės gimt.
 
Norėjosi tylėt ir užsimerkti,
Kol nepabudo paukščiai ir beržai,
Kol vėjas klūpo palei miško slenkstį,
Kol buvusio gyvenimo mažai.
 
Aušros šypsnys tik dar labiau nutolins
Minčių akimirkas – išnyks jos. pasimes...
O metai lyg žirgai – prabėgs vien šuoliais
Ir dar arčiau bandysim susiglausti mes.
 
................................................................................
 
Sėdėsim du seni, linguosim galvas
Vis nesupratę, nuolat alkani
Jau prarastų birželių... Žalios spalvos –
Tik samana belikus akmeny.
 
2017 kovo 30 d.