Nakvišų tyloje mano mėlynas vakaras blunka, 
Tavo mažas pasaulis apsivelka rūbą nakties. 
Pilnatis vėl. Sapnai tokie ryškūs ir sunkūs, 
Dar lietus mažą vienišą tiltą prigirdęs lašais. 

Rytą rožių žiedai lyg svajonės virš tuopų, 
Liepų, lieptų, takų, vienumos. 
Būk, pasauli, man mažas, kitaip neapeisiu 
Aš rugiagėlių, savo laukų ir tylos. 

Būk, pasauli, vienintelis toks, tarsi rožinis 
Mano motinos lūpose, skausmo delnuos, maldoje, 
Kurioje aš, garsus susirinkus, išeisiu, 
O galbūt išsiskleisiu vėl vakaru mėlynu čia...