(Politinė satyra)
 
Kam  į viršūnę eglės nusileidai,
Ar toliuose vėl negandą matai?
Gal jau pakaks, tegul nelaimės sklaidos,
O tai paskęsime jose visai.
 
Vien „Delfis“ su kaupu kasdieną pila
Apie avarijas ir nuoskaudas vaikų,
Kiekvieną žinią bruka lyg žariją,
Pagardintą juodžiausiu degutu.
 
Žaibuoja eLeNKą, šiaudiniai „Patriotai“,
„Nuoga tiesa“ su išdaužtu dantim,
Nebesuprast, kas šiapus, kas anapus grotų,
Vienodai grimztame visi gilyn.
 
O gal džiaugies, kad lenkiškos dvi varnos
Į abėcėlę mūsų greitai tūps?
Ir kas paneigs, kad taip ne naują vargą
Politikos veidmainiai mums įgrūs?!
 
Betgi pavasaris, laukai ir girios bunda,
Žaliais lapeliais skleidžias medžių pumpurai.
Tiesa, dar nedrąsus perkūnas pirmas dunda.
Pataikytų valdžion, prabustų ji tikrai.
 
Dabar tik garsios kalbos ir intrigų lenktynės,
Kokią „šunystę“ naują tautai sugalvot,
Lyg būtų ne namuos, o pelkėse auginti, gimę,
Nemylintys žmonių ir Lietuvos.
 
Pakilk, pilka varnele, paliki eglę žalią,
Čia viskas dar ramu, dar saulėta, gerai.
Kranksėk virš Vilniaus mūrų, kur Gedimino kalnas,
Kur santarvės neranda Seimo aitvarai.