Pasaulis žino daug kraštų,
Kurie gėles savyje neša —
Laukinių rožių nuostabių,
Jose įaustą meilės lašą.
 
Puošniausi lotosai ir tulpės,
Magnolijos, narcizų pievos,
Lelijos baltos tarsi gulbės,
Ten — kaktusų spygliuotos sienos.
 
Vargu, ar senos knygos sako,
Kad čia, kur Baltijos pajūris,
Pražydusių žibuoklių kraštas,
Jų žydros akys dangun žiūri.
 
Pavasariais, kai šaltas sniegas
Upeliais, upėmis išplaukia,
Kai žemė budinas iš miego,
Mažyčio žiedo žmonės laukia.
 
Pakyla melsvas spindulėlis,
Miškai nušvinta naujais raštais,
Ir skelbia žinią paukščių trelės —
Čia Lietuva — žibuoklių kraštas!