Upė nugara kilsteli lieptą
Lyg juokais, lyg rimtai, šiaip. O gal
Tik jėgas išbandyti norėtų,
Bet srovė nesugrįžta atgal.
Tarsi luotas nuplaukia lieptas
Pro boluojančias slyvų pusnis...
O, kad šitaip išplaukti galėtum
Ir jau niekad atgal nesugrįžt!

Ir nieko nereiktų jungti,
Ir nieko nereiktų laikyt...
Ir mintys nebūtų sunkios,
Slyvoms sniegą ėmus tirpdyt.
     - - - - - - - - - - -
Slūgsta potvyniai mūsų gyvenimuos,
Rimsta upės – skaidrėja vanduo.
Tik lyg paukštis – sugrįžtantis nerimas
Plaks sparnais ir nurimti neduos.