Dar pabūk, pastovėk, kol žibintas išblukęs apšviečia
Mūsų veidus, nors jie vis dažniau nepažįstami rodosi.
Vien tik akys atspindi bedugnėje skęstančią tiesą,
Ratilais raibuliuoja su ašarom išverktos godos...
 
Kur meldynai – susisuka gūžtą dvi nebylės –
Gulbės baltos – tyrumas lyg angelą liestum.
Tik nusigręži, tartum apstulbęs, į nežinią
Paukščiai du – mes juk irgi galėjom būt dviese...
 
Žaibo blyksnis suskaldo nekaltą trapumą iliuzijos –
Vien tik ji ant nuvytusio medžio dar suposi...
Nepažadint jau tų, kurie niekad nebuvo pabudinti
Ir kurių smilkinių nelytėjo tikėjimas lūpomis...
 
Kažko laukiant nuvyto nepamerktos rožės.
Virto dulkėmis žiedlapių šilko šnarėjimas...
Dienos gęsta rūke, nematydamos grožio,
Nebegelbsti žibintas po liepomis.
Užpučia vėjas...