Nesustabdyt žilvičiui debesų,
Nors ir aukštai viršūnę keltų,
Gelsvai pražydusių šakų kvapu
Pavasario grįžimą skelbtų.
 
Ir man nesustabdyt, neplaukti
Dangaus žydrais keliais,
Iš ten nežvelgt, nepasidžiaugti
Atbundančiais laukais.
 
Tai net ne debesys, tik debesėliai,
Lengvučiai kamuoliai,
Tarsi žvalgai, pirmi išėję,
Pakilę taip aukštai.
 
Vėliau kiti, apsunkę, tamsūs,
Vis genami žaibų,
Užpils lietum visas pakampes,
Nepagailės žiedų.
 
Tiktai gerai, kad viskas mainos,
Nulis — vėl saulė greitai švies.
Per dangų debesys avelėm eina,
Tik nepašaukti, nepaliest.