Raudona saulė skęsta ežere,
Dangus paraudęs tartum skruostas,
Ramybės uostas atkeliaus,
Nakties sūpuojamas lyg vėjy gluosnis.
Ir mintys iš dienos lig ryto sapną glostys.
Jau paskutinis saulės spindulys užgeso,
Ramybe vakaras alsuoja,
Mėnulis savo baltą šviesą skleidžia,
Gal saulę pavaduoja. Naktis, tyli naktis,
Naktibalda pelėda tik nemiega,
ir aš kartu su ja, bandau įspėti paslaptį nakties,
Bandau išgirsti jos tylius žodžius,
O spengianti tyla lopšinę man niūniuoja.