Ką pasakai pražydusioms alyvoms,
Tai supakavęs dovanoji vieversiams...
Nebylūs stovim. Ašaros negyvos.
Ant žemės žemei stovim nusilenkt...

Į rudenį nevaromos pabėga dienos –
Iš praeities ataidi jaunystės ilgesys.
Vaikystėje išmindytos ražienos
Mintims per sunkios... Vėliai nebegrįš...

Kaip noris juoktis viską prisiminus,
Kai tyliai užgula pečius gyvenimo našta
Lyg mylimoji rankomis apsikabinus,
Lyg mylimoji nekalta...

Ką pasakei pražydusioms alyvoms?
Žodžius nusineša į dangų vieversiai –
Žiedai sumindyti po kojomis nebylūs...
Tik tam, kad ji galėtų būti, tyliai išėjai...